Šiandien pasaulis mini garsios prancūzų rašytojos Marguerite Duras (tikroji pavardė Donnadieu) gimimo šimtmetį. Sukakties išvakarėse Klaipėdos dramos teatre prasidėjo spektaklio repeticijos pagal jos pjesę „Savanos įlanka“ (Savannah Bay), kurią iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Repetuoja aktoriai Nijolė Sabulytė, Sigutė Gaudušytė, Linas Lukošius ir režisierius Sigutis Jačėnas. „Vakarų ekspresas“ pristato rašinių ciklą apie autorę ir premjerą, numatytą birželio mėnesio pradžioje.
„Tu nebežinai kas esi, kas buvai, žinai, kad vaidinai, nebežinai, ką vaidinai, ką vaidini, tu vaidini, žinai, kad privalai vaidinti ir nebežinai, ką vaidini, tiesiog vaidini. Nei kokie tavo vaidmenys, nei kas tavo gyvi ar mirę vaikai. Nei kokiose vietose, scenose, sostinėse, kuriuose žemynuose išrėkei mylinčios moters aistrą. Tik tiek, kad žiūrovai sumokėjo ir buvote skolingi jiems spektaklį. Tu teatro aktorė, visų laikų pasaulio spindesys, jo išsipildymas, neaprėpiamas paskutinis jo išsigelbėjimas. Tu viską pamiršai, išskyrus Savaną, Savanos įlanką. Savanos įlanka tai tu.“ – Marguerite Duras parašė pjesės paantraštėje ir pasirašė – M. D.
M. Duras – „naujojo romano“ krypties atstovė, dramaturgė, scenaristė ir filmų režisierė. Gimė 1914 metų balandžio 4 dieną Gia Dinh, netoli tuometinio Saigono (Prancūzijos Indokinija), dabartinio Hošimino (Vietnamas). Marguerite tėvas mirė, kai jai buvo vos ketveri metai. Tuomet motina, viena su trimis vaikais, persikėlė gyventi į Vihn Long provincijos centrą, įsikūrusį Mekongo upės deltoje. M. Duras sakydavo, kad galvodama apie vaikystę, nuolat prisimena skurdą ir vandenį.
Dar būdama paauglė, Marguerite užmezgė jausmingą romaną su pasiturinčiu kinu.Vėliau rašytoja šį savo gyvenimo periodą dažnai interpretuos, rašydama knygas. Būdama septyniolikos, ji išvyko į Prancūziją. Sorbonos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, studijavo teisę ir politikos mokslus.
Pirmoji M. Duras knyga „Akiplėšos“ (Les Impudents) pasirodė 1943 metais. Marguerite pasirinko slapyvardį Duras, nedidelio Prancūzijos miestelio, netoli kurio jos tėvas turėjo žemių, pavadinimą. Pripažinimą rašytoja pelnė romanu „Užtvara palei Ramųjį vandenyną“ (Un Barrage contre le Pacifique, 1950), kuriame pasakojama apie neturtingą prancūzų šeimą Indokinijoje. Ją išgarsino ir psichologinės romantinės novelės „Jūrininkas iš Gibraltaro“ (Le Marin de Gibraltar, 1952) bei „Aikštė“ (La Square, 1955).
M. Diuras rašymo stilius ir kalbos vartojimas dažnai būdavo įvardijami kaip novatoriški moterų literatūroje. Priešingai nei kiti avangardinės krypties atstovai, M. Diuras nesidomėjo abstrakčia literatūros teorija, jai rūpėjo pačių žodžių galia, prisiminimai, užmarštis ir jausmai. Daugelis rašytojos kūrinių dialogų sakiniai yra tarsi nepilni, t.y. elipsiniai – pagrįsti lengvai numanomų žodžių kalboje praleidimu. Užuot aprašinėdama įvykius, rašytoja susikoncentruoja į veikėjų vidinius išgyvenimus. Meilė, ypač ankstesniuose M. Diuras romanuose, suprantama kaip išsigelbėjimas nuo betikslio gyvenimo rutinos. Daugelį M. Diuras kūrinių lydi meilės tarp skirtingų rasių žmonių tema.
Pagal romaną „Hirosima, mano meile“ (Hiroshima, mon amour, 1959), kuris pasakoja apie trumpą meilės istoriją tarp ištekėjusios prancūzų aktorės ir japonų architekto, režisieriaus Aleno Renė (Alain Resnais, 1922–2014) 1960 m. sukurtas filmas JAV Kino ir mokslo akademijos apdovanojimuose buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią scenarijų, o 1961 m. pelnė Jungtinių Tautų prizą Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimuose.
Nuo 1970 metų M. Duras daugiausia kūrė tekstus kinui ir teatrui. 1984 metais daug kritikų sveikinimų rašytoja sulaukė pasirodžius romanui „Meilužis“ (L‘Amant), kuriame pasakojama apie rašytojos jaunystę, praleistą Indokinijoje. Šis M. Duras romanas laimėjo prestižinę Prancūzijos literatūros Gonkūrų premiją (Le prix Goncourt), teikiama Gonkūrų akademijos (Academie Goncourt) „geriausios ir vaizdingiausios metų prozos“ autoriui. Aistringu meilės romanu rašytoja atskleidė savo ankstyvosios jaunystės išgyvenimus, santykius su motina ir broliais. Romanas buvo išleistas kelių milijonų tiražu, išverstas į daugelį pasaulio kalbų.
1992 metais „Meilužį“ ekranizavęs režisierius Žanas Žakas Ano (Jean-Jacqoues Annaud) sakė:
„Marguerite Duras naudoja savo romanus, scenarijus filmams ir dramas kaip veidrodį, kad geriau pažintų save pačią. Ji tapatina save ir savo kūrinius taip, kad sunku suvokti, kur jos biografija, o kur tik prasimanymas“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą