Susitikimo pradžioje žiūrėsime ciklo „Skrajojantys ežerai: baltų mitai ir simboliai“ (autorė Nijolė Jačėnienė, 2017 m.) televizijos laidą, kurioje klausiama, kodėl poetas Sigitas Geda rašė „Telegramą Algirdui Juliui Greimui“, svarstoma, kuo ypatingi poetai, kodėl Sokratas kalbasi su vėju, ir kodėl, pasak Greimo, „mūsų nudievintoje ir nužmogintoje kultūroje, kur nebetikima į jokias vertybes, poezijos kalba vienintelė išsaugojo sakralinę meno dimensiją“.
Giesmė apie pasaulio medį
„Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –
Pasijutau kaip niekad ž m o g u s iš L i e t u v o s...“
Sigitas Geda, Septynių vasarų giesmės: Poezija. – Vilnius: Vaga, 1991.
Eugenijaus Maciaus nuotr.
„Žmogaus iš Lietuvos“ arba „Kairiarankio kentauro pėdomis“ seksime su literatūros tyrinėtoju, kritiku, vertėju, dr. Marijumi Šidlausku: „Pirmiausia atsitrenkiame į S. Gedos genialumą – jei skausmingai nekompleksuosime ir apskritai pripažinsime, kad kultūros genijų Lietuvoj būta. Išties, yra Kristijonas Donelaitis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, žinoma, Czesłavas Miłoszas, nors ir rašęs nelietuviškai, tačiau nepriekaištingai atitinkantis genijų nobelistų standartą. Atrodo, kad genialumo klausimas S. Gedai nebuvo antraeilis. „Su tavimi Krėvė, Čiurlionis... Du jie, / O trečio šiam pasauly nerandu“, guodėsi poetas sonetų cikle „Maironio mirtis“. Kas gi tasai didysis trečias, nėra labai sunku nujausti. Kornelijaus Platelio liudijimu, S. Geda „tiesiog jautė pareigą būti „geriausiu Lietuvos poetu“.
Gedimino Savickio nuotr.
Prisiminimais dalinsis aktorė Virginija Kochanskytė: „Esu dėkinga likimui, kad teko laimė pažinti šį genialų poetą ir nuostabų žmogų, dalyvauti jo kūrybos vakaruose, bendrauti. Stipriausiai, ko gero, yra mane sukrėtusi S. Gedos kūryba. Pamenu, perskaičiau laikraštyje jo „Maironio mirtį“ ir taip buvau paveikta, kad norėjau tuos devynis sonetus ir epitafiją skaityti kiekvienam sutiktam žmogui. Tuomet bet ką galėjau sulaikyti už rankos, sakydama: tu tik paklausyk, kaip fantastiška... Kauno dramos teatre net buvau sukūrusi literatūrinį muzikinį poezijos spektaklį „Septynių vasarų giesmės“.
Susitikimo pabaigoje visi drauge skaitysime poeto Sigito Gedos kūrybą.
„Buvau į Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.
Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys...“
Sigitas Geda, Pėdos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
Projektą iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, globoja Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, apie renginius informuoja dienraštis „Vakarų ekspresas“, festivalį organizuoja VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“, vadovas – Sigutis Jačėnas. Maloniai kviečiame.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą