Alban Richard: "Sąvoka "šiuolaikinis šokis" atgyveno"

Alban Richard: "Sąvoka "šiuolaikinis šokis" atgyveno"

Birželio 13 dieną garsus prancūzų choreografas Albanas Rišaras (Alban Richard) kartu su šokio teatru "PADI DAPI Fish" pristatys šokio spektaklio "Pareiškiu - Brandir" premjerą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Šiame šokio spektaklyje žiūrovai galės iš labai arti pažvelgti į individo ir kartu visos tautos siekį besąlygiškai būti savimi ir laikytis niekieno neprimestų nuostatų bei vertybių. "Kaip išsaugoti save, nepaisant socialinių, politinių, etinių, religinių aplinkybių?" - teiraujasi spektaklio kūrėjai.

Besiruošiant spektakliui, Klaipėdoje dvi savaites profesionalūs šokėjai kartu su paprastais miestiečiais dalyvauja A. Rišaro rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse. Pats choreografas įsitikinęs, kad tokie kūrybiniai projektai, kuriuose dalyvauja įvairią šokio patirtį turintys žmonės, padeda suburti bendruomenę, suteikia naujų patirčių ir šokėjams, ir žiūrovams.

Klaipėdoje jūs lankotės ne pirmą kartą. Praėjusiais metais kartu su "PADI DAPI Fish" pristatėte šokio spektaklį "Shake That Devil". Kaip prasidėjo bendradarbiavimas?

Prieš porą metų kvietimo atvykti į Klaipėdą sulaukiau iš Prancūzų instituto ir Prancūzijos ambasados Lietuvoje. Sužinojau, kad šios institucijos kartu su Klaipėdos miestu nori sukurti bendrą šiuolaikinio šokio projektą, kurį realizuoti teko kartu su šiuolaikinio šokio teatru "PADI DAPI Fish".

Beieškant idėjų, sumąstėme į kūrybinį procesą įtraukti studentus ir paprastus miestiečius. Daug dėmesio tiek praėjusiais metais, tiek dabar, skiriame muzikai. Šiemet skambės gyva muzika, tačiau atlikėjo pavardės kol kas išduoti negaliu.

Kaip vyksta dviejų savaičių trukmės kūrybinės dirbtuvės?

Kartu su choreografe Agnija Šeiko mąstome, kaip įgyvendinti idėją, šokėjai iš Lietuvos ir Prancūzijos kartu dirba, ieško, eksperimentuoja, bando atrasti vieni kitus. Kad jie jaustųsi laisviau, nusprendėme sukurti naktinio klubo atmosferą - vietą, kurioje susitinka nepažįstami žmonės.

Tai - labai dinamiškas kūrybinis procesas, kuris veda įdomia kryptimi, o galutinis rezultatas nustebina.

Šiuolaikinio šokio projektus, į kuriuos įtraukiate ir nepatyrusius miestiečius, rengiate jau ne vienerius metus. Kaip kilo tokia mintis?

Į savo kuriamus projektus neprofesionalius šokėjus pasikviečiau jau prieš aštuonerius metus. Be galo įdomu, kai tenka dirbti su neturinčiais sceninės patirties žmonėmis, o ir jie, dalyvaudami tokiuose projektuose, turi galimybę išbandyti save.

17-os ir 85-erių metų amžiaus žmonių kūnai yra labai skirtingi ir dėl to įdomūs. Kiekvienas kūnas gali papasakoti skirtingą istoriją. Ir visai nesvarbu, kaip atrodai: esi stambus, lieknas, aukštas ar žemas. Svarbu tai, kas slypi viduje.

Beje, Prancūzijoje mes stengiamės dalintis kultūra su kiek įmanoma daugiau žmonių ir netgi siekiame juos įtraukti į kūrybinį procesą. Tai mes vadiname demokratine kultūra.

Regis, šiuolaikinio šokio sąvoka tapo tokia plati, kad net sunkiai paaiškinama. Kaip jūs apibūdintumėte šį žanrą?

Stebint tendencijas, sąvoka "šiuolaikinis šokis" atgyveno. Šiandien mene vyksta didelės transformacijos ir kuriamam šokiui nebetinka jokie apibrėžimai, tad jį tiesiog vadinčiau "šių dienų šokiu". Kiekvienas choreografas turi savo mąstymą, kūrybos techniką, kai kurie įtraukia klasikinį baletą, cirką, teatrą, gyvą muziką, vaizdo projekcijas. Europos mene šiandien vyrauja "trans" tapatybė - daugelio sričių bendradarbiavimas, įvairios sąsajos.

Kokios patirties įgijote, dirbdamas Lietuvoje?

Lietuvoje kūrybinis procesas vyksta labai greitai. Sumanymą čia mes galime įgyvendinti kad ir kitą dieną. Man tai buvo labai netikėta. Prancūzijoje visi gyvename pagal griežtus tvarkaraščius, taigi kažką gauti rytoj yra tiesiog neįmanoma.

Taip pat nustebino, kad žmonės čia labai smalsūs ir žingeidūs. Praėjusiais metais, kai ruošėmės šokio spektakliui "Shake That Devil", niekas apskritai nežinojo, kas vyksta ir kas iš to bus, tačiau su dideliu susidomėjimu dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, priėmė visus sumanymus.

Kartu su lietuviais šoka ir profesionalūs prancūzų šokėjai. Kaip jiems sekasi bendradarbiauti?

Šokyje visai nesvarbu, iš kur tu esi. Čia svarbiausia surasti ryšį, sukurti darnią grupę ir pradėti eksperimentuoti.

Taigi, siekdami surasti ryšį, kuriame įvairias situacijas, kurių metu šokėjai susipažįsta, o kūrybinis procesas įsibėgėja.

Savo projektais tarsi siekiate suburti bendruomenę. Kodėl?

Tokie projektai rodo, kaip žmonės yra išsiilgę būti kartu. Mes gyvename uždarus gyvenimus, sukamės viename rate: šeima, darbas ir keletas draugų... Dalyvaudamas tokiuose kūrybiniuose projektuose, žmogus yra tarsi įtraukiamas į mažą bendruomenę. Čia leidžiama paliesti kitą žmogų, išgirsti jo istoriją, pasidalinti su juo savąja. Priklausyti bendruomenei yra labai įdomu, nes tai suteikia naujų patirčių, kuria ryšius tarp skirtingų, nepažįstamų žmonių.

Na, o šokis padeda labiau pažinti savo kūną, pamilti jį.

Ar jau spėjote pažinti Lietuvą bei čia kuriamą šiuolaikinį šokį?

Lietuvoje, Vilniuje, pirmą kartą apsilankiau maždaug prieš dvidešimt metų. Tuo metu su šokio trupe mes gastroliavome po Baltijos šalis. Nors egzistuoja klišės apie įvairias šalis, tačiau apie Baltijos šalis neturėjau jokios išankstinės nuomonės. Neįsivaizdavau, kokia čia gamta, miestai, žmonės, šokis.

Tačiau sudalyvavęs festivalyje "Naujasis Baltijos šokis", supratau, kad čia yra daug stiprių choreografų, šokėjų. Man buvo gana netikėta, kad daug dėmesio Lietuvoje skiriama tradiciniam šokiui.

Kuo dažniau čia atvykstu, tuo daugiau atrandu Lietuvos, ir ši patirtis mane džiugina. Na, o Klaipėdoje mane nustebino daug dėmesio kultūrai - šiandien uostamiestyje siekiama dar labiau sustiprinti šiuolaikinio šokio poziciją.

Ką jums teko pamatyti Klaipėdoje?

Klaipėdoje stengiuosi kuo daugiau vaikščioti ir taip geriau susipažinti su miestu. Esu lankęsis Smiltynėje, Palangoje. Buvimas čia man yra kaip atostogos (juokiasi. - Aut. past.). Galiu drąsiai teigti, kad jau neblogai pažįstu senamiestį, stengiuosi gilintis į išties įdomią miesto istoriją.

Vis dėlto mane labiausiai žavi jūsų kalba. Lietuvių kalba yra viena seniausių ir prancūzams ji yra tokia nepažįstama kaip korėjiečių ar japonų (juokiasi. - Aut. past.).

Šokį jūs atradote gana vėlai - aštuoniolikos metų. Kokia jūsų istorija?

Studijavau literatūrą ir muziką, grojau obojumi. Tačiau gera mano draugė įkalbino pamėginti šokti. Vieną vasarą nusprendžiau dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kur ir atradau šiuolaikinį šokį. Pradėjau lankyti šokių pamokas, o po kurio laiko dalyvavau vieno spektaklio atrankoje - ir mane atrinko! Taip ir prasidėjo mano, kaip profesionalaus šokėjo, kelias. Vėliau pradėjau kurti pats, įsteigiau savo šokio kompaniją, vėliau tapau Kano miesto nacionalinio choreografijos centro Normandijoje (Prancūzija) vadovu.

Sėkmingai, žingsnis po žingsnio, siekiau savo tikslų, tačiau būta ir nemažai dvejonių. 80-aisiais kultūra Prancūzijoje patyrė didelį pakilimą, nes politikai jai skyrė ypatingą dėmesį. Taigi nuo to laiko Prancūzijoje susikūrė per 400 šokio trupių. Kadangi konkurencija yra milžiniška, reikia labai daug kantrybės.

Kokių dar turite pomėgių?

Stengiuosi domėtis, kas vyksta muzikos pasaulyje. Daugelis žmonių užsilieka prie savo laikų muzikos, o aš stengiuosi neatsilikti nuo naujovių.

Taip pat dievinu lankytis muziejuose ir kine.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder