„Tiesiog mėginu sau ir kitiems Lietuvos žmonėms padėti vaduotis nuo tuštumos pojūčio - atsikratyti pagaliau to netvaraus ir beprasmio būvio, kur, regis, nei autoritetų, nei išminties nebėra, nei tarpusavio bendrystės, nei ateities“, - sako visuotinai pripažintas Lietuvos aktorius Gediminas Storpirštis po Rimanto Tereso režisuoto spektaklio „Sriuba“ premjeros - spektaklio, kuriame aktorius veik dviem valandoms persikūnija į vieną savųjų autoritetų - Lietuvos dailininką ir filosofą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Mikalojų Vilutį.
- Spektaklis, apie kurį kalbėsimės, vadinasi „Sriuba“. Pagalvojau: vykęs pavadinimas. Juk perkeltine prasme - kiekvienas spektaklis ir apskritai kiekvienas meno kūrinys yra tarsi sriuba žmonių sielai, sužadinanti, suaktualinanti vienus ar kitus kontekstus, pasiūlanti, apie ką vertėtų pamąstyti, visų mūsų dvasiniams gyvenimams teikianti vitaminų arba cholesterolio?..
- Žinoma - meno kūriniai, nesvarbu, ar jie rodomi scenoje, ar perskaitomi knygų pavidalu - veikia, keičia ir tam tikra prasme - maitina žmogų, teikia gaires jo apsisprendimams, mintims, laikysenai ir dvasinių ieškojimų krypčiai. Menas juk tam ir yra, kad keistų mus, o per mus - keistų pasaulį.
Taigi, taip - kiekvieną meno kūrinį metaforiškai galime pavadinti „sriuba“, tačiau šiuo atveju - pavadinimą sugalvojau ne aš, ne scenarijaus bendraautoris ir ne režisierius - taip vadinasi visuotinai pripažinto dailininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, na ir pagrindinio šio spektaklio herojaus Mikalojaus Vilučio pamąstymų ir prisiminimų knyga, pagal kurią ir buvo kuriamas šis spektaklis.
Dažniausiai aktorius jau yra kviečiamas konkrečiam vaidmeniui ir turi galimybę rinktis, tik ar sutikti jo imtis, ar ne. Šiuo atveju turėjau pavydėtiną laisvę - man buvo pateiktas iškilių asmenybių, pretenduojančių tapti spektaklio herojais, sąrašas, iš kurių pats galėjau vieną išsirinkti. Pamatęs tame sąraše Mikalojaus Vilučio pavardę - toliau ir nebeskaičiau - supratau, kad norint pasakyti publikai tai, ką noriu, reikia kalbėti būtent apie jį.
- Pažįstu jus kaip sąmoningai kuriantį menininką, turintį ne tik meninių, bet ir šviečiamųjų, patriotinių ir apskritai su žmogaus pasaulėvokos ugdymu susijusių tikslų. Todėl neabejoju, kad ir M.Vilučio, ir Vilniaus legenda tolydžio virstančio dainuojamosios poezijos kūrėjo Romo Lileikio asmenybės pasirinktos neatsitiktinai. Kokius kontekstus mėginate jomis atrakinti?
- Mano studentiškos jaunystės laikais Lietuvos teatrų scenose buvo įprasta publikai kalbėti apie tai, kas jai sava, kas jai svarbu, kas jai skauda. Tai nereiškia, kad scenai būtinai turi būti pasirinktas lietuvių autoriaus kūrinys - jokiu būdu, tačiau dramos herojus bent tiek turėtų būti panašus į sėdinčiuosius salėje, kad šie įstengtų su juo ir jo patirtimis tapatintis, kad pajustų, jog herojui savi, skaudūs ir brangūs kontekstai - tie patys, kaip ir jų, kad klausimai, į kuriuos herojus ieško atsakymų, esmingi taip pat ir jiems.
Šiais postmodernaus būvio laikais teatras vis dažniau ir dažniau ima kalbėti apie abstraktų socialinį vienetą abstrakčioje visuomenėje, o veiksmo vieta - nėra ženklinta jokių išskirtinių istorinių, kultūrinių ar moralinių kontekstų - pjesės siužetas gali vienodai sėkmingai klostytis tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, tiek mėnulyje...
Nesakau, kad tokių spektaklių teatre nereikia - teatras turi būti įvairus kaip sodas, kuriame juk ne tik vaismedžiai, bet ir krūmokšniai, gėlės, žolės, uogienojai... Tačiau į abstrakčias erdves nuklysta gal pernelyg giliai ir pernelyg visuotinai - žmonės išsiilgo auginančios prasmės, ėmė ilgėtis spektaklių, kurie būtų ne vien „nuotaikai pataisyti“ ir kalbėtų ne visiems apie nieką, o jiems ir apie juos.
Štai mes ir nusprendėme to publikos noro paisyti - grąžinti jiems gilesnį, prasmingesnį ir ilgesnio poveikio teatrą.
O M.Vilučio rašytinė kūryba yra paveiki dar ir todėl, kad jis joje kalba ne kaip visa išmanantis filosofas, o kaip ieškantis, savo ribotumą suvokiantis ir neatsakytų klausimų kamuojamas žmogus. Sutikite, šioje epochoje, kurioje neatsakomų klausimų nėra, kur visi viską žino, kur pripažinti, kad ne viską sugebi ir ne viską supranti, garsiai ir oriai ištartas žodis „Nežinau“ verčia suklusti ir patikėti jį tariančiojo sąžiningumu. O juk į metafizinę plotmę tik per „nežinau“ ir įmanoma patekti. O be to, mums, lietuviams, juk dar lengviau įtikėti, kai žinome, jog tai pasakė ne Aristotelis, ne Šekspyras, o Vilutis, ir ne scenai, ne tam, kad visi sakytume: „oho“, o tik todėl, kad nuoširdžiai taip mano.
Atsimenat, sovietiniais laikais tarp laisviau mąstančių žmonių buvo įsigalėjęs toks „virtuvės pasišnekėjimų“ žanras? Mat virtuvė buvo vienintelė vieta, kur kalbėdamas galėjai sau leisti būti visiškai nuoširdus, o tavo virtuvės svečiai - vieninteliai, su kuriais norėjai apie visa tai kalbėtis. Šiame laike, jei pastebite, nuoširdumas ir vėlgi yra pasitraukęs į viešumos paribius, tad „virtuvė“ ir vėl tampa būtina sąlyga nuoširdumui. Na, o „Sriuba“ - kaip tik ir yra bandymas su žmonėmis šitaip pasišnekėti.
- Menininkas visuomet yra drauge dar ir tarsi visuomenės pedagogas. Tad galbūt idėja sukurti spektaklį, kurio pagrindinis herojus - tarp mūsų tebegyvenanti iškili asmenybė, ne tik meninis, bet ir pedagoginis aktas - sąmoningas siekis grąžinti pagarbą asmenybei, taip nunykusią mūsų laike, skelbiančiame, kad apskritai nesama jokių autoritetų - vien drąsa bandyti?
- Na, juk pati postmodernizmo ideologija neigia autoriteto galimybę. Anot jos - viskas galima ir nieko nėra gerbtino. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai - agonijos filosofija, žlugdanti bet kokį progresą, bet kokią valstybę ir žmoniją apskritai.
Juk iškilios asmenybės tautoms - ne kas kita kaip dvasinės atramos ir kelio gairės, tai žmonės-tiltininkai, vedantys pasaulį į ateitį. O Lietuvos - šalies patyrusios tiek vargo ir tiek skaudžių istorinių lūžių, šalies, kuriai tiek kartų istorijoje reikėjo dvasinių donorų, padedančių atsilaikyti - tiltininkų sąrašas išties gausus ir didingas.
Džiūgaukime, kad esame tokie turtingi iškilių asmenybių ir nenumeskime jų po kojomis - neapsigaukime - juk ne jiems reikia mūsų pagarbos ir dėmesio - mums reikia jų patarties, pagalbos ir palaikymo. Ne jie mumis - mes jais esame, turime būti stiprūs.
- M.Vilutis, kaip suprantu, vienas tokių jūsų autoritetų. Tačiau įtariu, kad nemažas procentas žiūrovų apie tokį menininką M.Vilutį sužino tik iš jūsų spektaklio. Netiesa?
- Deja, tiesa. Kai spektaklio metu ekrane pasirodo pats M.Vilutis, o vėliau ir R.Lileikis, salėje pasigirsta šnabždesiai: „Kas čia? Kas čia?“, gūžčiojama pečiais ir panašiai... Paradoksalu, bet vertos autoritetais vadintis iškilios Lietuvos asmenybės nėra garsūs žmonės Lietuvoje. Juk, pavyzdžiui, M.Vilučio neišvysime televizoriaus ekrane, nepamatysime jo nuotraukų populiarių žurnalų viršeliuose, neužtiksime „žvaigždžių“ vakarėliuose... Tad iš kur gi plačiosioms masėms apie jį sužinoti?
Kaip tik todėl ir apsidžiaugiau gavęs galimybę apie jį kalbėti scenoje, meno kalba, manau, tai - vienas nedaugelio likusių padorių būdų apie tokius žmones kalbėtis.
- Galbūt dabar ir pats tinkamiausias metas tai daryti? Teatrai vėl ima sutraukti minias žmonių, į Filharmonijos koncertus bilietai išstvarstomi it karštos bandelės, žmonės grįžta prie knygų, prie Dievo... Pastebite Lietuvos erdvėje ryškėjančių dvasinio atgimimo ženklų?
- Gilesnio, prasmingesnio, visavertiškesnio gyvenimo alkio ženklų Lietuvos visuomenėje tikrai pastebiu - žmonės pavargo nuo seklaus, vien politika ir prekybos centrais įrėminto gyvenimo, ir tai nenuostabu. Turėjo pavargti.
Taigi ateina menininkų darbymečio, svarbos ir iššūkių laikas. Turime daugybę talentingų menininkų, todėl neabejoju - dvasinis visuomenės alkis tikrai bus numalšintas. Belieka spėlioti, tik ar menininkai savąsias „sriubas“ ims ruošti atsakingai - juk esmingai svarbu ne kaip greitai, o kuo visuomenę pasotinsime, ar kalorijomis nokautuojančiu, ar svajas ir sparnus auginančiu maistu.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą