Jei norite, esu ir chuliganas

Danutė ŠEPETYTĖ

2017-03-20 08:26

Nežmoniškai smalsu, kokį spektaklį sukurs režisierė Gabrielė Tuminaitė interpretuodama kone prieš du šimtmečius parašytą prancūzų romantiko Alfredo de Miusė (Alfred de Musset) pjesę „Fantazijus“ (premjera Vilniaus mažajame teatre numatyta balandžio pradžioje). Jos veikėjai - Mantujos princas, Bavarijos karalius.., tiesa, yra ir apsimetėlis karaliaus juokdarys, kurio lūpomis, žinome iš pasakų, paprastai byloja tiesa. Kokias prasmes pasufleruos žiūrovui spektaklio kūrėjai: kad „altoriaus nebėra ir meilės nebėra“? Kad šiandien niekas nenori būti juokdariu ir užtat iki koktumo išsikerojusi laikysena „matau, kad tulpė raudona, bet pritariu, kad mėlyna“? Kad tiesiog iki skaudumo akivaizdus kilnių poelgių, valios, sveiko proto ir atsakomybės Lietuvos padangėje išretėjimas?..

Pagrindinį Fantazijaus, ciniko ir drauge romantiko, juokdario drabužiu stebinčio karališką komediją, vaidmenį repetuoja Mažojo teatro aktorius, Auksinio scenos kryžiaus laureatas Tomas Rinkūnas.

- Paraleliai šį personažą kuriate su aktoriumi Martynu Nedzinsku. Konkuruojant su kolega vaidinti kebliau?

- Pirmą kartą mano aktoriniame kelyje kliuvo vaidmuo su dubleriu ir man labai įdomu stebėti, kaip jis dirba. Matydamas jo vaidybą, gali ieškoti, ką jis daro geriau, gali net šventvagiškai mintyse kai ką prisimatuoti sau, tikrindamas, tau tinka tai ar ne, - trumpai tariant, žiūrėjimas į kito darbą atveria akis į patį save. Mudviejų herojus Fantazijus filosofuoja, kad „viskas, ką žmonės sako vieni kitiems, yra panašu, mintys, kuriomis jie dalinasi pokalbiuose, beveik visada tokios pačios, bet kiek slaptų užuolandų, kiek slaptų stalčiukų visų šių atskirų mechanizmų viduje!“ Tad šis vaidmens kūrimo procesas man yra visai smagus. Konkurencija kaip reiškinys, manau, daugiau įsigalėjęs versle, politikoje rungiantis dėl valdžios, dėl pozicijų, - spektaklyje aktorius tėra visumos, režisieriaus plano dalis.

- Juk kiekvienas menininkas slapčia viliasi padaryti geriau, pranokti...

- ...greičiau pranokti save, sakyčiau, nustebinti patį save.

- Ir Fantazijaus vaidmuo yra tas, kur jūs matot galimybių nustebinti save?

- Taip, nors dar yra dalykų, kurių jame nesuprantu ir kuriuos dar tik bandau apčiuopti...

- Ką nors artima sau randate šiame vaidmenyje?

- Melancholijos, avantiūrizmo. Avantiūristas apskritai esu, jei norite, chuliganas, užaugęs Naujosios Vilnios rajone; tais laikais miesto rajonai turėjo savo kvapą - kiemų, laiptinių pasisėdėjimų ir taip toliau. Gal nuo tada maištingoji dvasia dar užsilikus manyje, gal neleidžia susitupėti, o gal tiesiog dar neatėjo toksai metas. Užtat ir man, kaip šios pjesės herojui, dažnai kyla mintis surizikuot ir metus viską nert į nepažįstamą pasaulį. Man nepatinka dalykai, kurie nuolat kartojasi, nepatinka rutina. Nors paradoksalu: mano dienotvarkė paprastai schematiška (repeticija, spektaklis, namai, knyga ir vėl iš naujo) ir ją galima laikyti rutina, tačiau laikas spektaklyje yra tarytum kitarūšis, jis ėsdina rutiną, ir spektaklyje visada nutinka kažkas naujo,- jei šimtąjį spektaklį suvaidintum taip kaip pirmąjį, galėtum nusišauti iš nuobodulio. Teatras aižo tavo vaizduotės rėmus ir praktiškai padaro ją beribę...

- Saugumą teikiantis etatas negali būt rutinos priežastis? Pajuokausiu: gal laisvo aktoriaus statusas išgydytų nuo jos?

- Matyt, nesu toks geras aktorius, kad galėčiau būti laisvai samdomas. Jis turėtų būti labai užimtas žmogus.

- Negi toks nesate? Po studijų per šešerius metus suspėjot suvaidinti geras tris dešimtis vaidmenų. Vien Mažajame galima jus matyti ir „Madagaskare“, ir „Bedalyje ir labdaryje“, „Trio“, ir tai toli gražu ne visi spektakliai...

- Nes dirbu Mažajame teatre. Apskritai laisvai samdomo aktoriaus galimybes varžo vadinamoji rinka, - nes kiekgi yra teatrų ir kiekgi naujų spektaklių statoma Lietuvoje, o kasmet išleidžiama dargi po du tris aktorių kursus. Nežinia kam jų tiek reikia, bet, kiek žinau, žmonės pasiryžę mokėti ir moka didžiulius pinigus už aktorystės studijas. Kai aš mokiausi Muzikos ir teatro akademijoje, kai kam tekdavo pakloti 500 litų už pusmetį, ir tai buvo didžiuliai pinigai, o šiandien gali išgirsti, kad, pavyzdžiui, įgyti bakalaurą su palūkanomis kainuoja tūkstančiais, nes dažnas priverstas imti studijų paskolas iš bankų. Gal jie labai ryžtingi, gal labai tiki savo ateitim... išgirdęs tokią sumą, aš turbūt apsigalvočiau...

- Įdomu, kokias problemas aktualizuoja jūsų repetuojamas spektaklis?

- Apskritai yra buvę nemažai sykių, kai pradėjęs skaityti kokią pjesę galvodavau, juk čia banalybių banalybė, ir visiškai neaktuali šiandien, juolab kad yra šiuolaikinių pjesių, pagaliau puikių kito žanro literatūros kūrinių, kuriuos galima inscenizuoti, bet įpusėjus repeticijoms, kai medžiagos interpretacija įgaudavo sceninį pavidalą, atsirasdavo ir prasmė, kuri skaitymo pradžioje buvo lyg ir besislapstanti. Nesu mėgėjas tapatinti spektaklio su gyvenimu (tai režisieriaus užduotis), nesu linkęs pamokslauti. Nemanau, kad apie problemas reikia šaukti teatre, - teatre reikia kurti grožį.

- Rimo Tumino mintis?

- Taip. Pritariu savo mokytojui, kad buities ir bjaurasties užtektinai mūsų aplinkoje, jos per daug rodoma per televizijas. Teatre reikia kurti įdomumą, grožį, paslaptį...

- Jūsų atsiradimo Vilniaus mažajame kodinis žodis - Tuminas? Juk baigęs akademiją, ketverius metus dirbote Kauno dramos teatre.

- Sakykim, esu vilnietis, kuris neprigijo kitame mieste. Išeidamas iš Kauno neturėjau susitarimų dėl darbo, galvojau kaip bus, taip bus. Taip sutapo, kad kitą dieną sulaukiau pasiūlymo iš Mažojo teatro. Gyvenimo dovana ir stebuklas, man pačiam netikėtas, kad aš čia. Kauno valstybiniame dramos teatre buvo labai įdomus laikotarpis su režisieriumi Artūru Areima, sutapęs ir su jo karjeros pradžia. Buvo labai smagus laikas, kūrybingas ir gal net neatsakingas, ne ta prasme, kad leistum sau krėsti nesąmones (aišku, ir to pakako), bet kūrybiškai neatsakingas gerąja prasme: kūrėm, kiek norėjom, nors grafikai nespaudė, repetuodavom ir naktimis. Tas laikas buvo beprotiškai nuostabus ir ta prasme, kad nereikėjo smarkiai galvoti apie rytojų.

- Geras laikas dar ir todėl, kad nebuvo ir praeities, kuri jus įpareigotų?

- Žinokit, negalvoju nei apie praeitį, nei apie karjerą. Šiandien man smagu dirbti šiame teatre, šiandien man smagu čia būti, šiandien laikau šį teatrą ir apskritai teatrą savo namais, šiandien aš galvoju, kad šis kolektyvas yra antra mano šeima ar dalis mano šeimos, šiandien man gerai gyventi su tuo žmogumi, su kuriuo ir gyvenu, nors sutinku, kad mano gyvenimas gali smarkiai pasikeisti po savaitės.

- Bet jūs būsite tam nepasiruošęs. Juk ateitis nerūpi jums...

- Juk sakoma: žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Žinoma, aš galvoju apie tam tikrus įsipareigojimus, bet nesieju ateities su nerealiais lūkesčiais. Aš būčiau laimingas ir džiaugsiuos, jei ta mintis išsipildys, bet niekada nesakysiu, koks prakeiktas likimas, jei, pavyzdžiui, neišvažiuosiu slidinėti su draugais, nes būsiu susilaužęs koją. Aš galiu turėti smulkių žemiškų svajonių tikslų tiksliukų, bet nepulsiu į desperaciją, jei gyvenimas juos aplenks. Ypatingai šių laikų politinėj košėj ir makalynėj apie tą rytojų labai sunku galvoti. Tas nesantaikos, priešpriešos, karinių konfliktų, pabėgėlių krizės burbulas savaime neišsivaikščios kaip kokia mėlynė, - anksčiau ar vėliau jis sprogs...