Marta, koks buvo jūsų kelias į teatrą?
Mano kelias į teatrą buvo labai įdomus. Esu gimusi Kaune. Lankiau muzikos mokyklą ir grojau smuiku. Paskui ilgą laiką buvau lengvaatletė ir galvojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su sportu. Bet besimokydama dvyliktoje klasėje sužinojau, kad Klaipėdoje galima studijuoti lietuvių filologiją ir režisūrą.
Mane tai labai sudomino. Grodama smuiku, labai daug laiko praleisdavau Kauno muzikiniame teatre, kur nusivesdavo mano mokytoja. Teatras mane labai traukė, kaip ir literatūra, nes aš pati rašiau eilėraščius. Tad pagalvojau, kad šios studijos - kaip tik man. Dideliam trenerės nustebimui nustojau sportuoti ir išvykau studijuoti į Klaipėdą.
Sėkmingai baigiau šios specialybės bakalauro studijas. Po jų padariau pauzę, o po metų sulaukiau savo dėstytojo šviesaus atminimo Gedimino Šimkaus skambučio su kvietimu studijuoti režisūros magistrantūrą. Tai mane labai domino, nes studijuojant lietuvių filologiją ir režisūrą, pačios režisūros pritrūko,daugiau dėmesio buvo skiriama aktorinio meistriškumo studijoms.
Pabaigiau režisūros magistrantūrą ir galiu drąsiai pasakyti, kad būtent dabar aš jaučiuosi geriausiai. Nei smuikas, nei sportas, nei literatūra nebuvo taip visapusiškai apimantys mano norą kurti, kaip režisūra. Tik iškilo kita problema - kur Klaipėdoje dirbti baigus režisūros studijas?
Iš pradžių įsidarbinau jaunimo teatre Tauragėje. Viskas tiko ir patiko, tik važinėti iš Klaipėdos į Tauragę buvo gana sudėtinga. Kilo mintis Klaipėdoje suburti suaugusius žmones, kurie nori vaidinti.
Tokių žmonių, baigusių tas pačias lietuvių filologijos ir režisūros studijas ir nerealizuojančių savo gabumų, Klaipėdoje yra daug. Pagalvojau, kad reikia įkurti studiją ir suteikti žmonėms galimybę atsiskleisti.
Klaipėdos universitete jau metus laiko dirbau, padėdama užsieniečiams integruotis į Klaipėdos universiteto gyvenimą. Tad su universiteto bendruomene jau buvau gerai pažįstama, Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Rimantas Balsys labai apsidžiaugė mano iniciatyva ir leido naudotis šio fakulteto studentų teatro sale.
Paskelbiau registraciją į naujai renkamą mėgėjų teatro trupę, susirinko žmonės ir šių metų pradžioje pradėjome dirbti.
Kokie žmonės atėjo vaidinti, kaip kito trupė?
Kai paskelbiau registraciją, užsiregistravo 26 žmonės. Į pirmą repeticiją atėjo gal 12. Vieni atėjo, kiti išėjo, vyko natūrali atranka. Atėjo labai skirtingi žmonės, labai įvairių specialybių. Yra teatre socialinis pedagogas, juvelyras, administratorius, žmonės, kurie užsiima individualiomis veiklomis: kuria papuošalus, neria, mezga ir t. t. Aš to ir norėjau. Nesvarbu, kokia žmogaus profesija, jeigu jis jaučia potraukį teatrui, jis gali ateiti ir kurti.
Dabar mano trupėje yra aštuoni aktoriai ir neseniai prie teatro prisijungė dar viena režisierė Agnė Aleksiejūnaitė, kuri šiuo metu studijuoja režisūros magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Ji taip pat surinko 7 žmonių trupę. Aš režisuoju du spektaklius pagal Daivos Čepauskaitės pjeses "Musė" ir "Pupos". Rugsėjo 21 d. žiūrovus kviečiame į šio spektaklio atvirą repeticiją. Tai pirmas viešas mūsų teatro prisistatymas. Nevadiname jo premjera, nes iki premjeros dar trūksta, tačiau ją esu priversta atidėti, nes jau labai greitai manęs laukia vaikelio atėjimas.
Pirmajam savo prisistatymui pasirinkote Daivos Čepauskaitės kūrybą. Kuo ji jus patraukė, sužavėjo?
Ieškojau pjesės, kuri tiktų labai specifiškai mūsų erdvei. Scena yra labai siaura ir maža. Kulisus neseniai susimontavome, nes jų nebuvo. Tad ieškojau pjesės, kurioje būtų statiškas veiksmas ir nesikeistų scenovaizdis. D. Čepauskaitės pjesės atitiko šiuos kriterijus, nes pjesės "Pupos" veiksmas vyksta lifte, veikėjai yra užstrigę lifte. O pjesės "Musė" centrinė figūra yra vaikinas lūžusia koja, kuris visą laiką sėdi lovoje, nes atsistoti negali.
Trupėje yra tik du vyrukai ir šešios moterys, tad reikėjo atrasti aukso viduriuką, kad visi būtų užimti. Šios pjesės labai prigijo, žmonėms labai tiko personažai.
Nors pjesių pavadinimai skamba vaikiškai, tai spektakliai suaugusiesiems, ypač "Pupos", nes tai yra psichologinė drama, analizuojanti dviejų vyresnio amžiaus žmonių santykius. Užstrigusiame lifte atsiskleidžia du tris dešimtmečius trukusių santykių rezultatas: atsiveria nuoskaudos, skausmai, pykčiai, nesusikalbėjimas. "Pupų" tema yra apie tai, jog reikia kalbėti. Su aktoriais diskutavome, kiek iš tiesų sutuoktiniai kalbasi, sprendžia konfliktus, kiek iš jų tiesiog skiriasi. Mūsų spektaklio herojai pasirinko likti kartu, tačiau kokia to kaina?
"Musė" - tai buitinė drama, kurioje veikia keturi labai ryškūs personažai: mama, Monika, Musė ir Robertas. Kiekvienas iš jų atstovauja tam tikrai visuomenės kategorijai.
Monika yra labai stipri, arši moteris, karjeristė, kuri vyrą laiko po padu, kuri viską žino, kaip kas turi būti, ir išgyvena moteriškumo krizę. Mama atstovauja visoms motinoms, kurios besąlygiškai myli savo vaikus ir iš tos meilės net ima dusinti jų laisvę. Ji nori viską žinoti, visur kišasi. Jai viskas įdomu. Kuriant spektaklį iškilo ir kita linija - o kaip mes tokias mamas priimame? Ar mes atsakome į jų meilę, o gal jos taip kišasi į savo vaikų gyvenimus todėl, kad nesulaukia iš jų atsako? Ar tikrai sūnus padarė viską, kad motina jaustųsi laiminga ir mylima?
Robertas atstovauja tokiems vyrams, kurie visada sako "gerai", "bus, bus". Jis truputį pilkas, atsisakęs savo svajonių, paskendęs kažkokiuose reikaluose, kitų nuomonėse. Sėdi jis ant sofos ir leidžiasi veikiamas tų visų moterų, o pjesės pabaigoje matome jo virsmą. Jis tampa kitokiu žmogumi, kuris gali būti nepriklausomas nuo šių moterų, nes įvyksta susidūrimas su Muse.
Musė yra mergina iš asocialios aplinkos. Ji padeda Robertui, kai jam lūžta koja, iš ligoninės nueiti iki namų ir apsigyvena jo namuose. Musės personažas atskleidžia, kas yra negerai Roberto santykiuose su jo mama ir Monika. Ar tie santykiai pasikeis, žiūrovai pamatys atviroje spektaklio repeticijoje.
TRUPĖ. Poirmoji teatro trupė kuria du spektaklius pagal Daivos Čepauskaitės pjeses "Pupos", "Musės".
Ar nebuvo sunku repetuoti tokius rimtus kūrinius su mėgėjais?
Kai nusprendžiau įkurti teatro trupę, negalvojau, kaip kas bus. Mano noras buvo suteikti žmonėms teatro meno pagrindus, kad sužinotų, kas yra scenos kalba, judesys, atmosfera, pajustų, kas yra scenos partneris. Kai visa tai perėjome, natūraliai kilo noras kurti spektaklį.
Kai repetuodavome aš net pamiršdavau, kad šie žmonės yra mėgėjai. Man teko dirbti ir su profesionalais, tad tikrai galiu palyginti ir pasakyti, kad nėra didelio skirtumo. Režisierius duoda užduotį, o aktorius eina ir daro taip, kaip jam atrodo. Jų vidiniai ieškojimai - labai tikri, nesugadinti žinojimo, kaip turi būti. Jie yra visiškai laisvi ir ta laisvė atskleidė labai įdomių dalykų.
Kita vertus, aš suprantu, kad tie žmonės atbėgo po darbų, atsisakė savo kitų veiklų, aukoja savo laiką, kurį galėtų skirti šeimai, ir tai mane labai žavi. Suprantu, kad jie turi ne tik dirbti scenoje, bet ir pajusti malonumą, nes tai yra jų laisvalaikis.
Kokia jūsų svajonė, tikslas, ambicijos, kuriant šį teatrą?
Mano didžiausias noras - oficialiai įsteigti Klaipėdos mėgėjų teatrą, kuris turėtų savo komandą, repertuarą. Dabar esame trise: aš, mano asistentė Agnė Aleksiejūnaitė ir kompozitorė Gintarė Valionytė, kuri parašė muziką pirmiesiems spektakliams. Ieškome scenografo, šviesų techniko, garso režisieriaus. Nuolat kviečiame prisijungti tuos, kurie nori vaidinti. Kai pristatysime pirmuosius savo spektaklius, pretenduosime tapti Lietuvos mėgėjų asociacijos nariais. Tad laukia ilgas ir įdomus kelias.
Informacija
Daugiau informacijos apie Klaipėdos mėgėjų teatro veiklą tel.: +370 684 27 287, el.paštu [email protected], FB. @artyn.teatras
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą