Šį savaitgalį vykusioje „Žizel“ premjeroje prie Palangos koncertų salės nusidriekė žmonių eilės, į spektaklį ėjo tiek tie, kurie matė ne vieną šio klasikinio Adolphe Adam kurto baleto inkarnaciją ir kartu su orkestru niūniavo įvairius muzikos pasažus, tiek tie, kuriems „Žizel“ buvo visiška naujovė.
Žiūrovų minioje sutikta interaktyvus aktualaus meno tinklo „Vox Art“ redaktorė, kultūros žurnalistė Rūta Šetikaitė į „Žizel“ atvyko net iš Vilniaus. Iškart po premjeros ji juokavo, kad šis spektaklis ją išgydė nuo ilgai kamavusios baleto traumos, „gražus ir spindintis tikrąja šio žodžio prasme. Subtili scenografija, stebinantys kostiumų sprendimai, puiki klasikinės muzikos ir modernaus šokio koreliacija“, pagyrų negailėjo žurnalistė.
Šviesų įspūdį išsinešė ir renginių vedėja, žurnalistė Daiva Tamošiūnaitė. Socialiniame „Facebook“ tinkle dėkodama choreografui Donaui Bakėjui, žymi moteris užsiminė, kad spektaklis paliko teigiamą įspūdį, „plazdanti nuotaika, kurią išsinešiau iš vakarykštės – kitokios – „Žizel“, matytos Palangos koncertų salėje, ir kurią šiandieną nešuosi prie jūros...(...) Kaip smagu, kai tavo fantazijos šokis užsuka, įsuka į sūkurį ir kitus“.
Viena iš uoliausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro renginių lankytojų, Danguolė Vaitkuvienė iš Kretingos, buvo viena pirmųjų internetinėje erdvėje pasidalinusių įspūdžiais apie spektaklį, „kai dar prieš spektaklį perskaičiau programėlėje turinį, bandžiau įsivaizduoti, kaip bus parodyta Žizel išniekinimo scena. Dabar galiu pasakyti, kad tai, ką mačiau, buvo viena gražiausių scenų. Sunku pripažinti, bet taip nuostabiai gražiai ir kartu skausmingai parodytos prievartavimo scenos neteko matyti nei viename filme, nei spektaklyje. Prievartavimą visada įsivaizduojame kaip grubų brutalų aktą, ir turbūt tik šokio pagalba tai įmanoma padaryti visiškai kitaip. Taip, kad akys regėtų grožį, o siela kraujuotų iš skausmo“, - vieną sudėtingiausių spektaklio momentų apibūdino moteris.
„Visos spektaklio scenos buvo viena už kitą gražesnės, net sunku išskirti gražiausias, ir to turbūt neverta daryti. Apima nepaprastas jausmas, kai regiu nuostabiai plastiškus šokėjų judesius, kai suprantu, ką jie savo šokiu kalba, kokius žodžius ir kokias žinutes siunčia mums, žiūrovams. Ir jeigu norisi verkti, tai ir verkiu čia pat, salėje, stebėdama Alberto atgailavimo sceną spektaklio pabaigoje – tokia yra Jūsų šokio galia!“, apibendrino jokios muzikinio teatro premjeros nepraleidžianti D. Vaitkuvienė.
Klaipėdietė teatrologė Gitana Gugevičiūtė, kaip ir priklauso kritikei, į spektaklį stengėsi pažvelgti kiek įmanoma objektyviau. Anot jos, stebėti „Žizel“ buvo įdomu, bet kilo ir nemažai klausimų dėl kai kurių spektaklio kūrėjų pasirinkimų ir pačios jo idėjos išpildymo, „liko dviprasmiškas įspūdis, kurį, reikia manyti, sukėlė savotiška XIX-ojo ir XXI-ojo amžiaus komunikacija. Iš orkestro duobės kylanti muzika, jos transliuojama emocija, mano nuomone, tik epizodais įplaukė į sceną tapti charakteriu, aktorine interpretacija, plastiniu piešiniu, o vadinamoji „drąsi klasikinio baleto interpretacija“, iš pirmo žvilgsnio, apsiribojo mechanišku romantinės istorijos perkėlimu į šiuolaikinį (pramoninį) pasaulį, paliekant nuošaly žmogiškųjų santykių, etinių vertybių kaitos „bylą“, - svarstė teatrologė.
G. Gugevičiūtė pripažino, kad jai pritrūko choreografijos vientisumo, be to ji skeptiškai žiūrinti ir į režisūrinius dramaturginius sprendimus, kuomet spektaklio veikėjai „išrišimą“ gauna psichiatrinėje ligoninėje arba sapne, „tai lengviausias būdas užbaigti bet kokį komplikuotesnį pasakojimą“.
Bet teatrologė negailėjo pagyrų „Žizel“ scenografijai ir kostiumams, „patraukli pasirodė minimalistinė spektaklio vizualinė pusė – santūrūs, subtiliai individualizuoti šokėjų kostiumai ir mobili, funkcionali, „racionali“ scenografija. Minimalistine estetika mūsų dienomis, žinoma, nieko nenustebinsi, tačiau dailininkės sprendimai ragina apmąstyti, į ką nurodo jos palikti vizualiniai ženklai, ir kur link turėtų krypti žiūrovo sąmonė“, apibendrino G. Gugevičiūtė.
Dviejų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografų Donato Bakėjaus ir Manto Černecko kurtas šokio spektaklis „Žizel“ atgimė kitokiu nei klasikinis pavidalu. Kaimas prie Reino šiame spektaklyje virto pramonine erdve – fabriku. O pati „Žizel“ pasakoja turtingo fabriko vadovų sūnaus Alberto meilę paprastai darbuotojai Žizel.
Choreografų nuomone, svarbu reaguoti į šiandienį kontekstą, „ši „Žizel“ kitokia, net kiek išsišokėliška – tiek šokio, tiek muzikos prasme, pavyzdžiui, sukeisime kai kurių muzikinių elementų eiliškumą, - pasakojo D. Bakėjus, - Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasiteisins, juk turime eiti koja kojon su laiku“, – akcentavo choreografas. Pasak jo, kiekvienam laikmečiui reikia savų herojų, dėl to net ir klasikos kūriniai turi išgyventi specifines transformacijas.
Spektaklio metu skamba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro, diriguojamo Tomo Ambrozaičio, atliekama klasikinė A. Adam muzika. Šviesius, plazdančius kostiumus ir minimalistinę scenografiją kūrė Liuka Songailaitė. Šviesos dailininkas – Vaclovas Grinius. Vaidmenis spektaklyje kuria: Aušra Krasauskaitė, Ana Bochovskaja-Zamulienė (Žizel), D. Bakėjus, M. Černeckas (Albertas), Taurūnas Baužas, Simonas Laukaitis (Hilarijonas), Beata Molytė-Kulikauskienė, Kristina Gudelytė (Berta), Milda Meškytė, Gintarė Jovaišaitė (Batilda), Valdemaras Marcinkus, Rokas Spalinskas (psichiatrinės ligoninės slaugytojas).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą