Dramos teatras, ne bažnyčia ar rotušė, yra pagrindinėje Klaipėdos miesto aikštėje. Ar jaučiate jo išskirtinę svarbą klaipėdiečiams?
Taip, jaučiame, kad miestiečiams teatras yra svarbus. Praėjo beveik ketveri metai, kai teatras buvo atidarytas po rekonstrukcijos ir iki šiol į daugumą mūsų teatro spektaklių bilietai parduodami iš anksto ir jų gauti nėra lengva. Vadinasi, mūsų teatras yra mylimas. Galvojome, kad taip gausiai lankomas teatras bus tik pirmus metus po atidarymo, kol visi plūs į teatrą tik todėl, kad jis pasiilgtas, atnaujintas.
Organizuodami tarptautinį festivalį "TheATRIUM" dar sykį pasitikriname, kokia yra mūsų publika.
Festivalio programoje - nelengvi, nepatogūs spektakliai. Pristatome teatrą ne kaip pramogą, o kaip socialinį reiškinį. Labai džiaugiamės, kad žmonės su tuo sutinka ir to nori.
Nes tokia ir yra mūsų valstybinio teatro misija - formuoti teatrinį skonį. Išties klaipėdiečiai turi išlavintą teatrinį skonį. Sakau tai su pasididžiavimu ir be jokio pataikavimo. Tai rodo bilietų pardavimas.
Džiaugiamės ir tuo, kad tiek į repertuarinius, tiek į festivalio spektaklius atvyksta žmonių grupės ir iš kitų miestų: Šiaulių, Kauno, Vilniaus. Tam net specialiai užsakinėja autobusus. Toks ir yra vienas iš mūsų tikslų - tapti traukos centru, teatru, į kurį verta važiuoti žiūrėti spektaklius iš Kauno, Vilniaus. Todėl ir festivalį "TheATRIUM" organizuojame patogiu laiku - gegužės pabaigoje - birželį. Kai žmonės laisvesni, lengviau keliauja.
Organizuodami "TheATRIUM" festivalį išdrįsote laužyti tradiciją, kad teatrinis gyvenimas baigiasi vasarą. Ar pasitvirtino rizika organizuoti festivalį birželio mėnesį. Galbūt ateityje jis nusitęs dar labiau į vasarą?
Nemanau, kad festivalis tęstųsi vasaros mėnesiais. Negalime nekreipti dėmesio į pajūrio specifiką, kai net tie žmonės, kurie nusiperka bilietus iš anksto, esant geram orui gali juos paaukoti, kad pasidžiaugtų buvimu gamtoje. Ši tendencija būdinga ne tik Klaipėdai, bet visai Lietuvai. Orams šylant - žiūrovų teatre mažėja.
Šį laiką festivaliui pasirinkome kaip atsvarą rudenį Vilniuje vykstančiam teatro festivaliui "Sirenos". Norėjome, kad "The ATRIUM" asocijuotųsi su jūra, su vasara. Mūsų pasirinkimas pasitvirtino.
Šią savaitę prasidėjo pirmoji festivalio dalis - Lietuvos teatro vitrina. Kaip iš įvairių pasaulio šalių suvažiavę teatro ekspertai įvertino jau parodytus lietuviškus spektaklius? Kokių sulaukėte komentarų, o galbūt ir kvietimų?
Lietuvos teatro vitrina - pirmasis mūsų blynas šiame festivalyje. Man regis, jis neprisvilo. Ekspertai patenkinti tiek organizacija, tiek tuo, ką jie pamatė. Dabar vyksta pokalbiai ir derybos. O rezultatą galėsime įvertinti pagal tai, kiek vitrinoje pristatytų spektaklių bus pakviesta į festivalius užsienyje, kokie bendradarbiavimo projektai bus po šio renginio, kokie komentarai ir publikacijos apie Lietuvos teatrą pasirodys užsienio žiniasklaidoje.
Festivalyje vieši didžiausio Prancūzijos leidinio, rašančio vien tik apie festivalius, specialistai. Tad mums labai svarbu, kokia bus paskleista žinia, formuojama nuomonė apie Klaipėdoje vykstantį festivalį.
Kalbant apie Klaipėdos dramos teatro spektaklius, mes žinome, kokio lygio yra spektaklis "Kalės vaikai" ir šis mūsų darbas jau keliauja po pasaulį. Po pristatymo Lietuvos teatro vitrinoje ekspertai buvo labai sužavėti šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus režisūra, spektaklis kviečiamas į dar kelis festivalius.
Taip pat susidomėjimo sulaukė ir kitas mūsų pastatymas "Kas prieš mus?" Šis spektaklis ypač sudomino teatralus iš Kinijos, Pietų Korėjos, kuriems apskritai mažai žinoma Europos istorija, o šis spektaklis paremtas tikrais istoriniais faktais.
Birželio 2 d. prasidės tarptautinė festivalio "TheATRIUM" programa. Kokio jos spektaklio pats labiausiai laukiate?
Šiais metais ypač sunku išskirti vieną ar kitą vyšnią ant torto, nes spektakliai labai skirtingi, atstovauja skirtingoms scenos meno rūšims. Korėjiečių spektaklis "Anuomet" labai įdomus, autoironiškas šedevras. Labai rekomenduoju graikų "Late night", prancūzų "Kirina", nes jų kūrėjai yra žvaigždės, laukiamos tokiuose pasaulinio garso festivaliuose kaip Avinjono ir juos atsivežti yra gana sudėtinga. Pažymėtina, kad juos nebus sudėtinga žiūrėti, nes juose nėra daug teksto.
Labai rekomenduoju spektaklį "Palenai". Tai užburiantis lėlių teatro suaugusiesiems pastatymas iš Prancūzijos, kuriame kartu veikia aktoriai ir lėlės ir juos sunku atskirti. Įdomi spektaklio istorija, pasakojanti apie šeimą iš Norvegijos, kurioje tėvas yra gaisrininkas, o sūnus - padegėjas.
Rekomenduoju labai nedidelį spektaklį "Margaretė", kuris festivalyje bus rodomas kelis kartus, nes jis turi ir klaipėdietiškų akcentų. Tai labai gyvas pasirodymas, minidetektyvas. Žmogus, kuris atliks pasirodymą, kartą nusipirko seną projektorių ir pardavėjas jam prie projektoriaus pridėjo labai daug juostų. Iš tų juostų jis atkūrė vienos moters gyvenimą. Maža to, jis tą moterį surado ir paėmė iš jos interviu. Margaretei jau būtų sukakę 100 metų. Ji dabar jau mirusi. Įdomu, kad Margaretė prieš karą gyveno Klaipėdoje.
Išskirtiniai ir festivalio koncertai. Atidarymo koncerto atlikėją Alice Phobe Lou melomanai tikrai puikiai žino. Daugiausiai apie ją pasako faktas, kad ji už savo muziką buvo nominuota "Oskarui". Festivalį uždarys Dhafer Youssef, sufijų įkvėptas atlikėjas, kuris groja įvairiais instrumentais, o pats galingiausias iš jų yra jo paties balsas.
Kokią matote festivalio "TheATRIUM" perspektyvą?
Norime užauginti abu renginius: Lietuvos teatro vitriną ir tarptautinį teatro festivalį "The ATRIUM".
Norime, kad šio festivalio metu Klaipėda taptų teatro sostine. Gaila, bet mūsų tobulėjimas labai priklauso nuo pinigų.
Kokį turėsime biudžetą - tokio dydžio bus šie renginiai. Šiais metais mes darome du renginius su labai nedideliu biudžetu. Už 215 tūkst. Eur pristatome 25 renginius.
Siekiame, kad tarptautinė programa kasmet būtų įdomesnė. Nesivaikome garsių vardų ir pavardžių, norime atrasti tuos režisierius, kurie dar nėra labai plačiai žinomi, bet kurie tikrai puikūs. Ir toliau nebandysime apriboti ar įrėminti festivalio kokia nors tema. Mūsų tikslas pristatyti kokybišką, šiuolaikišką teatrą.
Norisi kiekvienais metais žengti žingsnį į priekį, nes pasaulyje jau Klaipėda yra žinoma.
Kalbant apie festivalio finansinę situaciją per pirmuosius trejus metus buvo įvairių kuriozų.
Taip, šis festivalis buvo labai didelė avantiūra. Taip, kaip mes darome, niekas nedaro. Europoje festivaliai turi stabilų finansavimą ir sudarinėja programą pagal galimybes. Mes gi šiais metais jau sudarinėjame kito festivalio programą, tariamės su teatrais, tačiau dar nežinome, koks bus festivalio finansavimas.
Dalijame pažadus, kuriems įgyvendinti pinigų dar neturime. Užtektų vieno gero skandalo, jeigu ką nors apviltume ir festivalį būtų galima uždaryti, nes atkurti sugadintą vardą neįmanoma.
Todėl miestas ir Kultūros ministerija turi pasiryžti ir garantuoti mums stabilų finansavimą. Mes nereikalaujame milžiniškų pinigų, mes norime garantijų.
Pirmuosius trejus metus šiam festivaliui impulsą suteikė verslininkai, kurie puikiai supranta, kad reikia padėti menui ir kultūrai, bet taip pat yra ir labai pragmatiški. Jeigu po trejų metų jų remiamas renginys vis dar nepripažįstamas nei miesto, nei valstybės, ir rėmėjų rankos nusvyra.
Užuot svaičiojus apie regioninę kultūros politiką ar kūrus kažkokias strategijas, grasančias sunaikinti valstybinius teatrus, ministerija galėtų padėti teatrams, nes jie ir yra regiono kultūros pagrindiniai kūrėjai. Buvo parengta strategija, jog valstybiniai teatrai turi tapti kultūros namų tipo pastatais, kuriuose dirbtų bent 20 rezidentų. Juos iš Vilniaus valdytų kompetencijos centras. Jis administruotų mūsų pastatus, nuspręstų apie mūsų tarptautiškumą. Man skaitant tokią strategiją kyla klausimas - kas žino būdą, kaip tai padaryti? Man atrodo, kad tai neįmanoma. Akivaizdu, kad žmonės, kurie šią strategiją sukūrė, tikrai nėra dirbę teatre.
Jeigu norime sunaikinti regiono kultūrą - pirmiausia sunaikinkime teatrą. Nebus pastate šeimininko - niekas to pastato, įrangos neprižiūrės. Tai tik ūkinė pusė. Jeigu nebus regione teatro, kuris imtųsi lyderio vaidmens, nebus kas paskui save patemptų kitus teatro ir meno kūrėjus.
Jeigu norime padaryti kultūros namus - tai irgi nėra blogai, tačiau tai niekada nebus sąlygų sukurti teatrą, kuriuo garsėtume pasaulyje. Mano nuomone, valstybiniai teatrai turėtų tapti regiono kultūros lyderiais. Jeigu jie tokiais nesugeba tapti, vadinasi, dirba blogai ir į tai reikėtų kreipti dėmesį.
Kultūros ministrai pasikeitė, koks jūsų minimos strategijos likimas?
Nežinau. Man atrodo, ji nukišta į stalčių. Dabartinis ministras, regis, nemano, jos įgyvendinti, bet rizika, kad tas absurdiškas dokumentas gali būti aktyvuotas, neišnyksta. Mano nuomone, tą strategiją reikia sudeginti. Kalbu prieš savo darbdavį, steigėją, bet manau, kad turiu tam teisę, nes aš dirbu čia, Klaipėdoje.
Festivalis greitai praeis. Gal galite praskleisti ateinančio Klaipėdos dramos teatro sezono planus?
Rudenį pristatysime dvi premjeras. Vėl dirbsime su Mara Kimele, puikaus, prieš trejus metus sukurto spektaklio "Tėvas" režisiere. Šįsyk ji ketina Klaipėdos scenoje sukurti spektaklį pagal labai įdomią pjesę. Režisūriniai sprendimai taip pat bus labai netikėti ir įdomūs. Oskaras Koršunovas režisuos lenkų dramaturgo Tadeuszo S?obodzianeko pjesę "Mūsų klasė". Tai labai didelis spektaklis, kuriame vaidina daug aktorių ir yra daug gerų vaidmenų. Tai bus drastiškas spektaklis ir aš net neabejoju jo sėkme.
Kursime vaikišką spektaklį su Aidu Giniočiu, galbūt išeis ir dar vienas vaikiškas spektaklis. Vėl dirbsime su režisieriumi Elmaru Senkovu, kurio pirmasis Klaipėdoje režisuotas spektaklis "Mama Drąsa" šiemet pripažintas metų spektakliu. Planuojamas vienas tarptautinis projektas, kurio premjera numatoma kitų metų pavsarį ne Lietuvoje, tačiau kol kas bijau prisišnekėti, nes projektas dar derinamas.
Scenoje vis pasirodo nauji ir nauji aktoriai. Kaip kinta teatro kolektyvas?
Teatras - gyvas organizmas, jis kinta. Kurdami spektaklius mes organizuojame aktorių kastingus. Per kastingus į mūsų kolektyvą įsiliejo aktorė Karolina Kontenytė, Antanas Baranauskas, Mikas Urbonas. Šiuo metu laisvų aktorių etatų neturime. Kviečiame scenos kūrėjus vaidinti spektakliuose pagal autorines sutartis.
Bėda tik, kad mūsų valstybėje tokia socialinė sistema, kad jaunas, akademiją pabaigęs aktorius, dirbantis pagal autorinę sutartį yra benamis. Bankai tokiam darbuotojui nesuteikia paskolos įsigyti namus ir išlaikyti tokį aktorių teatre ilgesnį laiką yra sudėtinga. Tad kontraktinė sistema, kaip ir kitos teatro reformos, yra sudėtingai įgyvendinama.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą