Liepų gatvėje, priešais Laikrodžių muziejų, tais laikais buvo Politinio švietimo namai. Kai visi sovietiniai lyderiai iš ten išsikraustė, mes kaip tik "Panoramai" sukome reportažą. Žiūriu, ant sienos kabo Leninas. Galvoju, reikia priglausti Volodką... Kaipgi be jo, - juokiasi. - Turėjau ir biustą. Buvau parsinešęs į redakciją. Bet vairuotojas kažko spintoje ieškojo ir sudaužė.
Ar Klaipėda - perspektyvus miestas jaunam operatoriui?
Nelabai. Kiek čia yra televizijų - "Balticum" TV ir Vakarų Lietuvos televizija. O respublikinių - tik keturios. Ten visi operatoriai ir dirba. Kur lįsti kitiems?
Kas yra operatorius? Šiandien ši sąvoka skamba kitaip nei mano vaikystės laikais. Dabar yra automatinės videokameros - nereikia galvoti apie spalvą, ekspoziciją ir kitus dalykus. Nuspaudi mygtuką - kasetė sukasi ir įrašo vaizdą. Daug mokslo nereikia. Operatoriaus darbas sumenkėjo.
Tai operatoriumi gali būti kas tik nori?
Taip. Anksčiau bet kas įsidarbinti kino studijoje negalėjo - reikėjo baigti mokslus. Tiesa, buvo ir savamokslių. Televizijoje praktiką atlikdavo ir jaunuoliai, baigę fototechnikumą. Be to, ir kameros buvo kitokios, ir juostos... Nufilmuodavome siužetą ir nežinodavome, ką nufilmavome. Vilnių ta juosta pasiekdavo tik kitą dieną. Pasitaikydavo įvairiausių fokusų - brokuota juosta, nenustatyta ekspozicija ir t.t.
Bet jūs nesate savamokslis.
Baigęs mokyklą Palangoje, 1958 metais išvažiavau į Vilnių. Tvirtai žinojau, jog noriu būti operatorius - septintoje klasėje apie tai rašiau net rašinėlį. Labai norėjau dirbti Kino studijoje, bet ten, kur dirbo institutus baigę profesionalai, įsidarbinti buvo sunku.
Darbą ten vis dėlto šiaip taip gavau. Paskyrė V. Žalakevičiaus filmo "Adomas nori būti žmogumi" operatoriaus Mockaus antruoju asistentu. Filmuoti išvažiavome į Jaltą. Su aparatūra elgtis nemokėjau. Įmetė kaip šuniuką į vandenį, ir teko kapstytis - mechanikui pusę litro stačiau, kad paaiškintų, - juokiasi.
Grįžęs iš Jaltos, dirbau apšvietimo ceche - tampiau lempas, sveriančias keliasdešimt kilogramų. Buvo gera mokykla. Po to nuėjau į dokumentiką, kuri domino labiau nei vaidybiniai filmai. O po armijos mokslus baigiau neakivaizdžiai Maskvoje, VGIK-e.
Anksti supratote, ko norite. Tokio amžiaus berniukai svajodavo apie kosmonautiką...
Nežinau, kodėl man taip atrodė. Gal todėl, kad kartą Birutės kalne pamačiau filmuojantį garsų to meto režisierių-operatorių Chankajaną.
Tais laikais daug operatorių, baigusių mokslus Maskvoje, į mūsų kraštą atsiųsdavo kelti Lietuvos kinematografiją. Tada priėjęs Chankajano kažko paklausiau - dabar jau neatsimenu. Gal tai ir pastūmėjo.
Vėliau su Chankajanu kartu dirbome. Jis daug ko mane išmokė. Su juo dirbti buvo įdomu - jis dažnai tingėdavo filmuoti. Solidaus amžiaus jau buvo... Leisdavo pasireikšti ir asistentams.
Apie ką buvo pirmasis jūsų filmuotas siužetas?
"Panorama" leisdavo žurnalus - "Tarybų Lietuva" ir "Lietuvos pionierius". Kartą redaktorė Bitė Pajadienė man sako: "Imk kamerą ir važiuok filmuoti". Redakcijoje lyg tyčia nebuvo nė vieno operatoriaus. Tai aš ir nufilmavau prie ežero besiilsinčius pionierius.
Tarnauti į tarybinę armiją išėjote jau būdamas "pasikaustęs" operatorius. Gal ir ten filmavote?
Su armija irgi buvo istorija. Bet apie viską iš pradžių, - Eugenijus pagyvėja. - Įstojau į universitetą studijuoti rusų filologiją, kad nereikėtų tarnauti. Bet išleido įstatymą ir į armiją pradėjo imti studentus. Paėmė iš trečio kurso. 1963 metais išvažiavau, o 1966 grįžau. Trejus metelius tarnavau. Armijoje daug fotografavau.
Kur tarnavote?
Pirmus metus - Jaunesniųjų aviaspecialistų mokykloje prie Leningrado. Buvau malūnsparnių mechanikas. Kitus dvejus metus praleidau Vokietijoje.
Jums pasisekė.
Viskas priklausė nuo vadų - jie arba tave mylėjo, arba norėjo tavęs atsikratyti. Pirmaisiais metais buvau nepaklusnus - vis "nusukdavau" tikrąją tarnybą. Mokykloje buvo orkestrėlis, kuriame grojo Algis Mišeikis, dabar jis diriguoja Kauno chorui, Juozas Gabartas - mūsų vadas, geras akordeonistas ir saksofonistas, Algis Daknys ir aš. Grodavome šokiuose, koncertuodavome. Vadams nepatiko, jog buvau laisvas žmogus, todėl po metų pasistengė mane išsiųsti kuo toliau.
O kaip Vokietijoje?
Neblogai. Irgi buvo muzika. Karininkų klube turėjau fotolaboratoriją. Daug fotografuodavau. Tai mėgo daryti ir pulko vadas, todėl buvo nupirkęs daug įvairiausių fotoaparatų. Kai sužinojo, jog esu profesionalus kino studijos darbuotojas ir dar galiu iš Vilniaus atsiskraidinti juostų, siųsdavo į Lietuvą. Mūsų malūnsparnių eskadrilė nuolat skrisdavo į Kauną, kur buvo įrengtos dirbtuvės. Taip tris kartus grįžau atostogų. Buvo smagu... Be to, armijoje turėjau teisę vaikščioti be uniformos.
Kodėl?
Na... buvau komjaunimo instruktorius. Labai dažnai susitikdavau su vokiečių šeimomis - kelios šeimos buvo kilusios iš Klaipėdos krašto. Su jais švęsdavau Velykas, Kalėdas, Kūčias. Papulkininkis vis kartodavo: "Ty, Ženia, so svojimi Kalėdasami i Velykasami menia podvedioš", - juokiasi.
Nekilo pagunda pasilikti Vokietijoje?
Šnekino. Buvo toks atsitikimas: į oro uostą, kuriame dirbau, atskrisdavo tik vyriausybės nariai. Kartą atskrido ir Tereškova. Vokiečiai jai padovanojo fotoaparatą "Praktika". Bet niekas nežinojo, kaip juo naudotis. Susirado mane. Turiu net nuotrauką, kurioje esu įsiamžinęs su kosmonaute.
Norėjo, kad pasilikčiau ir tarnybos laiką pratęsčiau. Mane nuvežė ir parodė užkonservuotas kino studijos patalpas, kurios kažkada veikė, bet nebuvo išmanančių šį darbą. Pusę metų ten prasitryniau. Koks ten darbas, kai taip norisi namo...
Po armijos - tiesiai į VGIK-ą?
Taip. Įdomu buvo studijuoti. Daug draugų... Su kitais bendramoksliais dar ir šiandien bendrauju. Praėjusią vasarą buvo atvažiavę maskviškiai ir draugai iš Sankt Peterburgo. Pasilinksminome - pavežiojau po Lietuvą, pažvejojome, - šypsosi.
Patinka žvejoti?
Ne tas žodis. Esu užkietėjęs žvejys, bet žiemą ant ledo nesėdžiu.
Žvejoti einate norėdamas pailsėti nuo šeimos?
Nuo šeimos nepavargstu. Jau 37-erius metus gyvenu su žmona. Atrodo kaip viena diena.
Kaip reikia gyventi, kad 37-eri metai atrodytų kaip viena diena?
Nežinau. Reikia vesti iš meilės. Paprasti dalykai...
Sunku buvo žmonai... Kai dirbau žinybinėje kino studijoje (joje buvo kuriami mokslo populiarinimo, informaciniai filmai apie radijo ryšių priemones, radijo ryšius, naujas technologijas. - Aut. past.), išmaišiau visą Tarybų Sąjungą. Dirbdamas Lietuvos kino studijoje - visą Lietuvą. Komandiruotės tęsdavosi pusę mėnesio. Vėliau žmona prisipažino, jog buvo įpratusi laukti manęs grįžtančio.
Televizijos operatoriaus darbą iškeitėte į archyvo vedėjo kėdę. Kodėl?
Televizijoje esi priverstas būti gaisrininku - lėkti, skubėti. Amžius jau nebe tas. Nedaug ir mokėjo.
O čia, dirbdamas korporacijoje, kuriai priklauso daug įmonių, padarau metraštį, susuku reklamą, vieną kitą filmuką. Ir man gerai, ir jiems smagu...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą