J. Tumas-Vaižgantas: „...padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“

Rytoj, vasario 16 d. (šeštadienį, kartojimas sekmadienį) 8 val. per Extra FM prasidės naujo radijo laidų ciklo „Deimančiukų ieškotojas“, skirto Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) metams, transliacijos.

Laidose bus skaitoma XX a. pradžios žmogaus legendos, rašytojo, publicisto ir kunigo, savojo laiko didžiausio moralinio autoriteto, tautos atgimimo skelbėjo ir „deimančiukų ieškotojo“ – Juozo Tumo-Vaižganto kūryba, jo laiškai ir laiškai jam, oficialūs raštai, o taip pat amžininkų – paprastų kaimo žmonių, rašytojo ir kunigo artimųjų, su juo bendravusiųjų kultūros žmonių, daugybės garsių rašytojų – atsiminimai apie šią įdomią ir spalvingą asmenybę („Neužmirštamas Vaižgantas”, sudarytojas literatūrologas Alfas Pakėnas, Kauno Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas).

„Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Jį labai mėgo visuomenė, ir jis ne mažiau mėgo žmones. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir, nekreipdamas dėmesio į politines ar religines pažiūras, stengdavosi padėti. Atrodė, kad jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidą, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam“ – toks buvo jo gyvenimo šūkis“, – savo prisiminimuose, parašytuose 1971 m. gruodžio 22 d., gražiai ir taikliai pavadindamas Vaižgantą „vaikščiojančia ir spindinčia Aukštaitija“, teigė Juozas Keliuotis.

Vaižgantas – pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoje Lietuvoje. Savo meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, savo purslojančia beletristika ir publicistika. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto biografo Aleksandro Merkelio, „Iš matyto gausaus gyvenimo molio, iš savo paties dvasios patyrimų Vaižgantas kūrė prozos simfonijas, pririnko į savo kūrybos aruodus ne vienas rieškutes deimančiukų – gyvų ir šviesių žmonių paveikslų, jų likimų su polėkiais ir nuopuoliais, gamtos ir kultūros vaizdų. Jis nebuvo tokios plačios skalės kūrėjas, kaip, pavyzdžiui, Krėvė, bet buvo universalus kitaip – tame pačiame kūrinyje sujungdamas įvairius rašymo žanrus – beletristiką ir publicistiką. Publicistikoje jis beletristas, beletristikoje – publicistas. Jame buvo sumišęs auksas su smėliu. Neišsijotas, neišplautas – kaip neišplautas pats gyvenimas“.

1932 m. atsakydamas į kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ literatūrinę anketą Vaižgantas rašė: „Kone nuo pat lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties Pono Dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš štai jau septintą dešimtį metų landžioju. Man viena tebuvo tikrai skanu ir malonu – čeploti kad ir nešvarų, bet tik tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai! Lietuvos istorija tedavė mums legendą, o kultūrą paliko mums patiems po pusės tūkstančio metų inicijuoti, bet ta istorija – mano!

Ir tapau savosios, lietuviškos, visuomenės tarnas, ne, dar daugiau – jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium, tik ne anarchistu (buvau kviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė profesoriauti, profesoriavau pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų Karalių, turbūt būč važiavęs savo gėdai, temokėdamas tarptautinės konversacijos: „varlė mušė paprūdėj, tprunkšnumėj“, su ta viena tauškalio Kaušakio kvalifikacija. Nei rašyt, nei skaityt, o visur vežiojo karaliautų – kalbėtų ir – rašytų. Niekas ir iš liepėjų nepaklausė, ar gana turiu tinkamo pasiruošimo, kaip nesiklausiau ir aš pats savęs.

Kai numirsiu, jūs mane iškimškite ir pasistatykite universitete zoologijos salėje, o varinėje lentelėje kaip Radvilo šernui parašykite: „Naš postriel viezdie pospiel“ (mūsų vijurkas visur suspėjo), vadinas, kokiais „veikėjais“ teko Lietuvai pradžioje savo pakirdimo verstis. Ot, ir tasai nelemtas rašymas. Liepia – rašau. Atsiųskite kurį žingeidą, aš jam įrodysiu, jog 90 % mano raštų yra man, taip sakant, iš gerklės ištraukta: parašyk tą, parašyk tam galui. Vadinas, ne aš savo raštus paleidžiu kam suprovokuoti, bet mano raštų tuo ar kitu laiku buvo reikalauta.“

Savo testamente Vaižgantas rašė: „Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose – prašau pasiskaityti ir bus vis tiek, ar aš tebesu, ar nebesu“. Po šiuo dokumentu pasirašė: „Žemaičių katedros Garbės Kanauninkas. Lietuvos universiteto Lietuvių Literatūros Garbės Daktaras, Vytauto Didžiojo b. rektorius, o šiaip jau – Tretininkas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaune 1933 m. sausio 14 d.“ Paskutiniai jo žodžiai išeinant į amžinybę buvo – „Gelbėkit Lietuvą“. Šis kreipinys labai tinka ir mūsų dienoms.

Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijos ir televizijos rėmimo fondas. Informacinis partneris –dienraštis „Vakarų ekspresas“. Laidas rengia VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“. Projekto vadovas – Sigutis Jačėnas.