"Kelias į žvaigždes" tęsiasi realybėje

Iš arčiau

Į Klaipėdą Mindaugą Mickevičių-Mino, realybės šou "Kelias į žvaigždes" finalistą, atginė darbai. "Atvykau vesti renginio", - Mino patogiai įsitaiso minkštasuolyje ir mes pradedame pokalbį. Šalia - žavi šviesiaplaukė. Bet apie ją, kuri nuleidusi akis kažką skaito, kol kas - nė žodžio.

Po realybės šou užgriuvo pasiūlymai?

Taip, porai mėnesių į priekį visi mano savaitgaliai jau suplanuoti. Anksčiau aš daugiau vesdavau renginius nei dainuodavau. O dabar jau daugiau dainuoju, nors neatsisakau ir kito darbo. Tie, kam reikia renginių vedėjo, vienu šūviu nušauna du zuikius - gauna ir vedėją, ir atlikėją. Aš primygtinai sakau, kad esu atlikėjas, todėl jei vedu renginį, turiu ir padainuoti.

Be to, vasario 3 dieną prasideda "Kelio į žvaigždes" turas (pokalbis vyko likus dviem dienoms iki turo pradžios. - Aut. past.). Siaube, pirmasis koncertas Jonavoje bus trigubas - ten taip laukia mūsų...

Gerbėjai Klaipėdoje - irgi.

Tuoj pažiūrėsiu į tvarkaraštį, - atskleidžia lapus, - taip, Klaipėdoje koncertas numatytas kovo 4 dieną.

Ar išties visur žiūrovai dėl jūsų eina iš proto?

Visur. Ypač gerai esame sutinkami mažuose miesteliuose, nes ten žmonės ištroškę renginių. Tačiau Klaipėdos publika nėra tokia, kaip Vilniaus ir Kauno. Ten žmonės labiau išlepinti. Nors Klaipėdoje vyksta daug renginių - kultūrine prasme tai vienas stipriausių miestų - bet mus priima šiltai ir džiaugsmingai, visai kaip mažuose miesteliuose. Nežiūri su tokia nuostata: ką mums dar parodysit, ko nematėme, kuo nustebinsit...

Bet kartais tas beatodairiškas žavėjimasis atrodo liguistas...

Manau, kad prieš "Kelią į žvaigždes" visa Lietuvos popkultūra buvo numirusi. Šis projektas sugrąžino į sales žmones, gėles. Niekada anksčiau nebuvau matęs, kad atlikėjus sutiktų su tokiu pamišimu... Tad gal tai yra gerai? Vaikai, mamos, močiutės sako padėkos žodžius... Vadinasi, jiems to reikėjo. Mes - jauni ir nuoširdūs, mes dar nemokame stovėti scenoje ir žiūrėti į lubas. Tfu, tfu, tfu, gal ir neišmoksim. Tikiuosi, kad mums niekada nebus vis tiek... Scenoje kuriame spektaklį ir publikai tai patinka.

Vis dėlto kaip jautiesi sugrįžęs į realybę?

Kad beveik niekas nepasikeitė. Duodu interviu, dažnai matomės su Vudžiu, Vilija ir Donata - likome viena komanda. Beveik su tais pačiais žmonėmis ir dirbame, o dabar dar ir turas startuoja, vėl visi susitiksim... Liko ir įrašai, toliau lankome tų pačių žmonių paskaitas. Pasikeitė tik tai, kad po darbų grįžtu jau ne į "Akropolį", o į savo namus. Manęs daug kas klausia, ar nepuoliau į depresiją. Būčiau depresavęs, jei kas nors keistųsi. Bet "Kelias į žvaigždes" tęsiasi - ne televizijoje, o realiame gyvenime.

Turbūt net neverta klausti, ar nesigailėjai ryžęsis dalyvauti.

Žinoma, ne. Jei nori būti scenoje - tai vienas iš šansų. Aišku, reikėjo pakentėti, nes keturis mėnesius vienoje patalpoje išgyventi su skirtingais žmonėmis nelengva. Reikėjo ir patarimų klausyti, nors kartais tavo nuomonė gal visai kitokia. Teko suprasti, kad jei nori dainuoti savo merginai miegamajame - tai viena, o jei tūkstančiams žiūrovų - tai jau kita.

Po "Kelio į žvaigždes" labai sustiprėjo mano pasitikėjimas savimi. Aš visada žinojau, kad noriu dainuoti. Bet sykiu žinojau, kad tokių kaip aš yra šimtai. Mano kieme - bent penki... Galvodavau - o gal jie net ir geresnius balsus turi? Dalyvaudamas realybės šou įgijau pasitikėjimo, sužinojau savo balso galimybes ir, aišku, minusus. Ir galų gale įsitikinau - taip, aš galiu tai daryti.

Sakyk, kodėl taip patinki vyresnėms moterims?

Na, man pačiam iš pradžių buvo keista, bet aš visada norėjau turėti gana plačią klausytojų auditoriją. Klausydamiesi dainos "Gitaros" plyšauja vaikai. Vyresniems labai patinka "Saulėtam pajūry". O "Be meilės mirt galiu", "Vivo per lei" tinka visiems. Tai juk puiku - į koncertus gali eiti visa šeima.

Kita vertus, aš pats vyresnis, todėl natūralu, kad man labiau tinka dainuoti vyresnei auditorijai. Be to, nebijau koncertuose "žaisti" su salėje sėdinčiomis vyresnėmis moterimis.

Skaičiau, kad Tau vyresnės moterys patinka ne tik kaip žiūrovės.

Kur taip skaitei? Vieną kartą pasakau taip, kitą - kitaip, - šypsosi. - Juokauju. Šiaip man patinka suaugę, rimti žmonės, nes jie - protingi, jie kitaip vertina muziką ir tavo darbą scenoje. Šia prasme vyresnės moterys man tikrai patinka. Bet sau į žmonas ieškosiu jaunesnės.

Dar neradai?

A... Taip, dar ieškau, - juokiasi.

O čia - Tavo mergina?

Čia... Juste, - atsisuka į draugę. - Ei, Juste (mergina šypsosi, bet nesiliauja skaičiusi, lyg būtų kalbama ne apie ją. - Aut. past.).

Tai... Na, tai slapta info, - šiek tiek sutrinka Mino. - Turiu tokį žodelį, jei nenoriu ko nors komentuoti... Palaukite, tuojau ką nors sugalvosime. Justė yra šokėja, visi tai žino. Bandau prikalbinti ją važiuoti su manimi į renginius, kad ji stebėtų mane scenoje. Ji rūpinasi mano choreografija, - nuo tiesaus atsakymo išsisuka atlikėjas.

Kada ketini išleisti savo albumą?

Išleisiu, bet vėliau. Juk negali visi vienu metu tai padaryti. Tai buvo apgalvota, kad pirmiausia pasirodys Vudžio albumas, nes jis turi daugiausia autorinių laidų, paskui - Vilijos ir po to galbūt mano. Nemanau, kad čia verta skubėti. Įrašinėsiu naujas dainas pamažu.

Kaip manai, bus sunku išsaugoti įgytą populiarumą?

Tam ir dirbu. Tam reikia ne tik didelių pastangų, proto, bet ir geros komandos. Dabar ją renku.

O ar Tau dabar nebūtų lengviau, jei būtum tapęs nugalėtoju?

Manau, tai nieko nekeičia. Mane jau ir taip pastebėjo. Pinigai? Jie visada gerai, padeda palengvinti buitį, galima investuoti į kūrybą. Jei būčiau laimėjęs - visada tai sakiau - prizą būčiau dalinęsis. Vieno žmogaus laimėjimas man atrodo truputį nesąmoningas dalykas. Laimėtojai yra tie, kurie sugebėjo išlikti. Tai finalinis trejetas bei Vudis su Donata. Visiems penkiems proporcingai ir būčiau prizą padalinęs.

Tačiau Andrius pasidalijo laimėjimą tik su Vudžiu.

Tai jo reikalas, kaip pasielgti. Nesiimsiu komentuoti, bet labai bijau vieno dalyko - kad tai jau nebe tas Andrius... Paskutinėmis "Kelio į žvaigždes" savaitėmis tai jau buvo matyti. Jo lūpomis kalba kažkas kitas...

Kaip suprantu, jūs nebendraujate?

Ne. Negaliu pasakyti, kodėl: ar kad laiko neturime, ar kad nelabai galima ar patartina... Nors su Vilija pasikalbame beveik kasdien, su Vudžiu kasdien matomės, o su Donata susiskambinam bent porą kartų per savaitę. Andrius nė karto neskambino, aš - irgi.

Vis dar dėstai italų kalbą Vilniaus universitete?

Taip, bet laiko lieka vis mažiau. Negaliu visko mesti, turiu įsipareigojimų, be to, dar noriu dėstyti. Beje, man susidaro įspūdis, kad italų kalba pasidarė populiariausia Lietuvoje... Man vis skambina, klausia, ar dėstau privačiai. Džiaugiuosi dėl to, tegu žmonės mokosi.

Dirbi be poilsio. Nebijai nuvaryti save nuo kojų?

Bijau. Bet neturiu teisės ilsėtis. Kol esi dar jaunas ir kvailas, tai ir puoli dirbti stačia galva. O kai galų gale suskausta širdį ar dar ką nors - kreipiesi į gydytojus. Kai pajusiu, kad pervargau, tik tada leisiu sau pailsėti.

Giedrė PETKEVIČIŪTĖ