Jonas VAIŠKŪNAS:
- Televizijos ekrane pasigendame laidų apie tradicijas, papročius, apie jų tęstinumą. Iš tikrųjų tie dalykai neišnyko, o televizija daro didelę įtaką ir ji galėtų į tą pasirinkimų dienotvarkę įterpti ir mūsų tautinės kultūros papročius.
Rasos šventė yra viena iš didžiausių ir reikšmingiausių švenčių. Manau, kad televizijoje turėtų būti skirta vietos jos prasmės ir papročių išaiškinimui, pačios šventės turiniui, tada būtų mažiau spekuliacijų. O dabar kai kurie Seimo nariai tvirtina, kad tai šventė, kurią reikėtų padaryti darbo diena, kad tai nesvarbi, dažniausiai su girtuoklyste ir ūžavimu susijusi šventė. Toks pasakymas yra paprasčiausias neišprusimas, savo istorijos nežinojimas.
Deja, pas mus Rasos šventė yra nuvertinta. Latvijoje yra kitaip. Ligo, Rasos šventės atitikmuo, jaučiasi valstybiniu mastu, ir žiniasklaidos požiūris į šią šventę ten kitoks. Anksčiau televizijoje būdavo rodoma laida „Etnokultūros ratas“, o dabar visą tautiškumą bandoma suvesti į „Duokim garo“ linksmos liaudiškos popmuzikos propagavimą.
Apmaudu, kad modernus pasaulis savo vertybėmis, blizgučiais ir brangiais daiktais, naujomis moderniomis technologijomis užgožė papročius. O ir politinės aplinkybės tam nepalankios. Dabar laikomasi projekto, kad Lietuva turi tapti viena iš Europos Sąjungos teritorijų, visi turi integruotis, nutautėti, susilieti. Stengiamasi pamažu, pamažu užmerkti akis į mūsų tautinius pagrindus, kurie mus daro individualius, savitus. Turime ištirpti didžiojoje Europoje, tapti jos piliečiais. Esamos aplinkybės neskatina politikų ginti tradicijų, papročių, stiprinti lietuvybės.
Tai, ką rodo nacionalinis transliuotojas, taip pat yra valstybės politikos dalis. Man labai keista, kad kartais daugiau tautinių dalykų ir etninės kultūros matau komercinėse televizijose negu valstybinėje televizijoje.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą