Koks įvykis, žinia ar pažintis Jus paakino raustis archyvuose, ieškoti anuomečio Berlyno kultūrinio gyvenimo atspindžių? Kuo sujaudino lietuvių šeimos istorija? Kur ir kaip ją atradote?
1995 m. perskaičiau Dalios Juknevičiūtės laišką savo vyrui Algimantui Mackui, spausdintą dar dešimto dešimtmečio pradžioje, "Metų" žurnale. Jame buvo aprašytas Dalios susitikimas su savo tėvu, teatro režisieriumi Romualdu Juknevičiumi. Labai artima man pasirodė tada ši istorija, skyrė tik laikas ir erdvė. Berlynas man ir visai mano kartai buvo Sienos miestas - o laiške jis buvo aprašytas keletą metų prieš tai sienai iškylant; skausmingas, įtampos kupinas miestas. Tai patraukė mano vaizduotę. Skilimas, padalinimas to, kas atrodytų nedaloma, kaip miestas ar šeima man buvo artima ir išgyventa. Berlyne iki šiol yra sienos randas, kaip ir visoje Europoje - raktas į epochą, kurioje gyvename. Mes prisimename tik pasveikimą, o pačią ligą pamiršome, tačiau tas ideologinis separatizmo virusas dar gajus. Šiuo filmu noriu prisiminti tai, kas man asmeniškai ir mums, kaip Rytų europiečiams, skaudu, bet nenoriu nei tuo mėgautis, nei aukštinti kančią. Greičiausiai siekiau išrišimo.
Esate vienas iš nedaugelio režisierių, pasišventusių įamžinti muzikos epochas, stilius. Kas jus patį sieja su muzika?
Žinia, o gal jau ir nežinia, kad kažkada rašiau eiles, dainavau ir muzikavau grupėje "Šiaurės kryptis". Beje, perleistas grupės vienintelis albumas "Ne tiek to" turi pasirodyti dar iki Naujųjų metų. Dėl muzikos epochų ir stilių - nesu toks jau labai pasišventęs, nes tokiam pasišventimui reikalingi didžiuliai pinigai. Originalių populiarių dainų panaudojimo filme teisių kainos gali siekti šimtus tūkstančių litų. Šiame filme atsisakėme naudoti Helen Shapiro dainą "Walking Back To Hapiness", nors ir pavyko išsiderėti nemažą nuolaidą, vis dėlto biudžeto nepakako. Išgelbėjo kompozitorius Antoni (Antoni Komasa-?azarkiewicz). O filme "Nuomos sutartis" - beveik išvis atsisakiau muzikos. Žodžiu, filmų prodiuseriai - nebaudžiamai muziką siurbiančių piratų atpirkimo ožiai. Reikia gi kažkaip muzikantams užsidirbti?
Sakėte, jog muzika ir mada - vieni tiesiausių kelių į konkretaus laikmečio pajautą. Kuo žavi ta 7-ojo dešimtmečio mada, kokį gyvenimo būdą ji atspindi?
Nepaisant epochos užslėpto žiaurumo ir šaltumo, populiari ano meto muzika yra be galo emocionali ir net naivi. Dainuoja jauni žmonės, formuojasi iki tol neegzistavęs visuomenės sluoksnis - "teenager in love", kaip toje populiarioje dainoje. Atrodytų, ką tik baigėsi baisiausias žmonijos išgyventas karas, metas surimtėti ar bendromis jėgomis iškasti blogio šaknį, tačiau civilizuotoji, vakarietiška pasaulio dalis stačia galva neria į vartojimą bei pramogas... Kažką primena, gal ikikrizinę Lietuvą? Tik septinto dešimtmečio popsas, nepaisant tekstų ir melodijų elementarumo, yra nepalyginamai įdomesnis už lietuviškąjį. Muzika - tai emocija, o sėkmės atveju - jausmas, todėl ją labai sunku nusakyti ar apie ją kalbėti.
Vienas kompozitorius sakė: jeigu mano muziką prisimins išėję iš kino kaip gerą muziką - tai bus labai blogai, bet jeigu mano muzika padės jam atsiminti jo išgyvenimus žiūrint filmą - tai bus labai gerai. Kokį vaidmenį Jūs skiriate muzikai?
Aš manau taip, kaip tas kompozitorius, kurį minite. Matyt, tikrai geras ir nesavanaudiškas kompozitorius. Tą patį galima pasakyti apie bet kurią filmo dalį. Jei vaizdas, vaidyba, specialieji efektai įgauna savaiminę vertę, vadinasi, atlimpa nuo filmo ir su juo konkuruoja. Kaip gali ranka konkuruoti su organizmu? O protas? Bet pasitaiko, ir neretai...
Kalbinote gyvus ano meto liudininkus. Kas jie tokie, ką įdomaus, mums dar nežinomo jie papasakojo?
Informaciją rinkome po kruopą. Ir ne iš to, ką mums kas pasakė, o iš to, ko nepasakė. Čia, matot, yra esminis Rytų ir Vakarų skirtumas. Rytuose tenka skaityti tarp eilučių. Bet mes pratę, taip esame auklėti ilgo sovietmečio. Kai vakariečiai kalbėdami turi galvoje tik tai, ką sako, kartais nustebina. Pagaliau - faktinės informacijos daugiausia surinkome iš vokiečių. Daugiausia prisiklausėme pabėgėlių iš Rytų į Vakarus istorijų. Pakalbinę Rytų - Lietuvos, Rusijos ir buvusios Rytų Vokietijos - amžininkus prisisėmėme ano laiko žmogaus būsenos - vis dar gajos baimės, nutylėjimų. Tylėjimas skatina vaizduotę, bent jau man.
Kodėl pakvietėte savo filme vaidinti Elžbietą Latėnaitę ir Andrių Bialobžeskį? Šis vaidina daugelyje lietuviškų serialų; atradote jame ką netikėto?
Nemačiau aš tų serialų. Daugiau nei dešimt metų nežiūriu televizoriaus. Informaciją randu internete, jei reikia. Ten serialų žiūrėti niekas neverčia. Andrius - geras aktorius ir mano vaizduotė labai su juo sutaria. Bandysiu ir kitame filme jį įsivaizduoti. Elžbietą mačiau teatre, Tumino "Trijose seseryse". Labai netikėta buvo jos vaidyba, spontaniška ir gyva. Nieko negyvo, vien tik gyvybė. Puikiai tiko tos "Teenager in love" kartos atstovei mūsų filme.
Kas iš tiesų vyko Vakarų Berlyne populiariame "Resi" klube? Koks jį ištiko likimas?
Įkalbėjote, papasakosiu savo įspūdžius iš ano meto Berlyno, kiek atmintis leidžia. Milžiniškoje šokių restorano "Ballhaus Resi" salėje ant staliukų stovėjo telefonų aparatai. Šalia, ant stulpelių, švietė staliukų numeriai. Vyrai ir moterys skambinėdavo vienas kitam, per pneumatinę laiškų tūbą galėjai gauti laiškelį: "Tu atrodai tokia vieniša, gal norėtum pašokti?" Itališka, prancūziška ir, žinoma, vokiška virtuvė. Užsisakyti vien tik alaus nebuvo leidžiama; kaip kitaip išlaikyti įspūdingo dydžio spalvoto vandens fontanus bei gausų orkestrą? Minimalus pigiausias užsakymas - alaus bokalas kartu su putojančio vyno "Henkell Trocken" taure. Tualetai amžinai užimti. Nelindau smalsauti, bet, man rodos, amerikiečių karininkai ten kartais užsidarydavo su jaunom vokietaitėm bučiniui. Vieną dieną ši švytinti pramogų oazė nuėjo į nebūtį, ir niekas jos nebeprisimena. Užtat mes jautėmės laisvi daryti su "Resi" restoranu ką tik norime ir primaišėme į jį elementų iš Hamburgo "Starclub" klubo, kuriame pradėjo groti "Bitlai".
Kuo filmas "Kai apkabinsiu tave" galėtų imponuoti mūsų žiūrovui?
Jaunas žiūrovas galės pamatyti pasaulio, kuriame gyvename, ištakas ne tokiame jau tolimame laike bei erdvėje. Pajusti žmogaus teisių bei laisvių trapumą ir net tam tikrą jų turėjimo iliuziją. Elžbietos Latėnaitės organiška vaidyba atskleis jaunos vakarietės pasaulėžiūros krizės momentą. Tuo tarpu vyresniam žiūrovui, manau, pavyks prisiminti dar gyvą totalitarinės sistemos izoliatoriuje uždaryto žmogaus būseną, kurią minimalistiškai tiksliai įkūnijo Andrius Bialobžeskis. Tačiau filmas ne apie ideologijų susidūrimą, jis nereikalauja istorijos studijų. Nors jame kalbama apie Lietuvą kaip neatsiejamą Europos dalį, labiausiai pasakojimas telkiasi į žmonių išgyvenimus sunkaus pasirinkimo akimirką, apie jų emocijas, baimę, kaltę. Apie tai, kaip išsaugoti viltį.
Ar yra tokia tema, kuri nuolat kaip leitmotyvas išryškėja jūsų filmuose?
Kino kritikai, viliuosi, ją kada nors suras. Vieną temą ir pats buvau apčiuopęs, bet matau, kad ji jau išseko. Apie šio pasaulio bėglius ir atskalūnus, nemokančius išmokti to, ką moka visi, vienatvėje kenčiančius, maištaujančius arba bandančius prisitaikyti, o kartais išskleidžiančius savo vaizduotės sparnus.
Ką svarbaus, naujo atradote sau, kol filmavote? Gal gimė kitų sumanymų, norėtųsi plėtoti šią temą?
Apie tai galėčiau šnekėti valandas, kaip ir apie viską, ko dar negaliu iki galo suvokti. Kai supranti, nereikia sakyti daug - užtenka poros sakinių. Kadangi jų neturiu, geriau nesakysiu nieko.
Atrodo, lietuviams mažiausiai įdomu žiūrėti jaunųjų tautiečių režisierių darbus. Kodėl? Antai teatro režisieriai mėgiami labiau ir palankiau vertinami. Gal dėl to, kad stato spektaklius mums šiandien aktualiomis temomis: emigracija, susvetimėjimas, tarpusavio santykiai. Ar jūs pats mėgstate lietuvišką kiną?
Lietuviško kino niekas nežiūri, bet apie jį tiek daug visi kalba! Keistas paradoksas. Šiaip tai žiūri, ir vis su didesniu susidomėjimu. Sutinku, kad keli sukurti filmai nepakelia tos milžiniškos lūkesčių lietuviškam kinui naštos. Žiūrime savo kiną mažiau nei lenkai ar čekai savąjį, bet ir mylime save mažiau nei lenkai ar čekai. Tikriau visai nemylime ir vis ieškome sau ir savo kultūrai priekabių, tarsi kalbėtume apie kokią kitą tautą. Teatras visuomet pas mus gerbiamas - nuo sovietinių laikų. Ezopo kalba, eilės prie kasų. Kinas labiau pažeidžiamas ir kontroliuojamas menas nei teatras, jis labiau priklauso nuo finansavimo. Aš pats nežiūriu lietuviško kino ir nesirūpinu, geras jis ar blogas. Žiūriu gerus filmus, nesvarbu kur jie statyti. Daug filmų, sukurtų Lietuvoje, yra ir puikūs, ir verti pagarbos. Jei kas nežino mūsų kino autorių, išjunkite televizorius ir panaršykite internete, geriausia anglų kalba.
Savo kailiu esu patyrusi, kad teatras savo laiku budino tautinę savivertę, patriotizmą, dainuojančią revoliuciją. Ar įmanoma sukurti tokį filmą, kuris be katarsio, praregėjimo, estetinio pasitenkinimo kaip nors skatintų asmenybės pokyčius?
Jei klausiate, ar kinas neturėtų prisiimti moralinės atsakomybės, tai labai jus palaikau. Turėtų ir reikėtų jam tą padaryti. Tik kad moralinė atsakomybė šiais laikais gali žiūrovui užspranginti gerklėje spragėsius. Tačiau pokyčiai ne už kalnų, aš tuo tikiu.
Filmo veiksmas vyksta 1961-ųjų Berlyne. Tuo metu jaunimas pradėjo šokti tvistą, susikūrė legendinė roko grupė "The Beatles". Hamburgo ir Berlyno archyvuose atrasta įdomios medžiagos, kuri padėjo atkurti vertingų detalių: Berlyno sienos statybos kadrų ir daug kitų. Žiūrovai išgirs Berlyne gyvenančio lenko kompozitoriaus Antonio Komasa- Lazarkiewisciaus filmui sukurtą muziką ir dainas. Filme vaidina žinomi aktoriai Elžbieta Latėnaitė, Andrius Bialobževskis, o šokėjas Deivydas Meškauskas kartu su savo dėstytoja, Nacionalinio operos ir baleto teatro choreografe Jūrate Sodyte sukūrė filmui choreografiją ir šoko patys. Šokių scenos vyksta anuomet Vakarų Berlyne ypač populiariame "Resi" klube, tiksliai atkurtame dailininko Gailiaus Kličiaus. Grojančios grupės narius vaidina profesionalūs muzikantai: gitaros virtuozas Aurelijus Globis, Valstybinio orkestro pirmasis smuikas Zbignevas Levickis ir kiti. Autentiškus 7-ojo dešimtmečio instrumentus, garso kolonėles ir mikrofonus filmo kūrėjams paskolino garsus lenkų perkusininkas, instrumentų kolekcionierius Wojciechas Kowalewskis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą