Iš arčiau
Šiemet žurnalistinių apdovanojimų "Ženia-2006" dalybose rašiklį simbolizuojanti bronzos ir stiklo statulėlė nominacijoje "Metų atradimas" atiteko dvidešimt septynerių metų Pirmojo Baltijos televizijos kanalo korespondentui Klaipėdos krašte Michailui Andrijanovui.
"Šio apdovanojimo nesureikšminu, tačiau labai malonu, kad kolegos balsavo už mane. Jie įvertino mane kaip žmogų", - įsitikinęs Michailas, draugų vadinamas tiesiog Miša.
M. Andrijanovas - ne tik žurnalistas, operatorius ir montuotojas. Jis - ir savigynos klubo "Drakonas" įkūrėjas bei treneris. Dar yra išleidęs keletą knygelių. Todėl atskubėjusią į pokalbį, mane pasitiko klausimu: "Nuo ko pradėsim?"
Gal nuo meilės?
Turiu draugę, su kuria kartu esame jau devynerius metus. Kai susuksiu lizdelį - nusipirksiu butą - tada vesiu. Aišku, jeigu ji sutiks, - išpyškino vienu atsikvėpimu.
Klaipėda - tavo vaikystės miestas?
Augau Baltarusijoje, o Klaipėdoje nuolat gyvenu jau aštuonerius metus. Anksčiau dar vis blaškydavausi tarp Klaipėdos ir Baltarusijos: pasimokydavau čia, po to - ten. Esu padaręs gudrų šuolį. Kai Lietuvoje įvedė dvylikos klasių sistemą, baigti vidurinę mokyklą išvažiavau į Baltarusiją - ten dar buvo vienuolikos klasių sistema. Sutaupiau metus.
Tingėjai mokytis?
Ne, skubėjau gyventi. Ir dabar skubu. Esu konservatyvus žmogus. Prisirišu prie veiksmų, nuostatų. Tačiau jei kas nors keičiasi, į viską reaguoju normaliai, nes tokiu atveju manau, jog subrendau kitam etapui. Jei šiandien baltą vadinu pilka, tai darau nuoširdžiai... Palauk, kur aš čia vyniojau... - juokiasi.
Baltarusija-Klaipėda: kelionės, stotys, traukiniai... Žavingas gyvenimo tarpsnis.
Tikrai. Keliavau vienas paauglys. Romantika! Iki šiol prisimenu prirūkytus tambūrus. Tas kvapas...
Ir tu rūkydavai tambūre?
Aišku, visi taip darė, - šypsosi ir išsitraukia cigarečių pakelį.
Bet juk rūkymas kenkia savigynos trenerio sveikatai?
Kenkia, bet aš esu ne sportininkas, o "Drakonas" - ne sporto klubas. Mes esame labiau "prie meno", o nerūkančiųjų menininkų mažai pažįstu, - juokiasi. - Tačiau negeriu.
1997 metais įkūrei klubą. Ar buvo sunku?
Ne. "Drakonas" - visuomeninė organizacija, kuri nesiekia pelno. Todėl ir šiandien ją išlaikyti nesunku - čia dirba žmonės entuziastai, o man nereikia bėgioti ir ieškoti komercinės naudos.
Ėmeisi šios veiklos būdamas 18. Drąsus žingsnis jaunuoliui.
(Linkteli galvą.) Ir pats dabar stebiuosi, koks buvau drąsus lįsdamas į dalyką, kurio nežinojau. Jei šiandien viską pradėčiau nuo nulio, oi, reikėtų save į kumštį suimti. O tada buvo didelis noras, kuris, manau, ir stumia žmogų ką nors daryti.
Daug dirbu su jaunimu. Žinai, kokia šiandieninių jaunuolių bėda? Jiems trūksta fantazijos. Gal kaltas auklėjimas, gal per didelis informacijos kiekis? O anksčiau, kad ką nors padarytų, jaunuoliai buvo priversti fantazuoti, galvoti, interpretuoti. O šiandien... Pavyzdžiui, žmonės labai retai žiūri į dangų...
O tu, Michailai?
Aš labai dažnai žiūriu. Pakeltos akys ir fiziologiškai gerina žmogaus nuotaiką. Pakėlęs akis matau, kad pasaulis yra didelis. Po kojomis - viskas tik čia ir dabar.
Bet, žiūrėdamas į dangų, gali nepastebėti, kas po kojomis. Gali pavirsti.
Va, todėl draugė mane ir bara. Tarkim, naktį važiuojame, o aš stebiu ir analizuoju Mėnulį, jo padėtį, žvaigždes. Ji sako: "Arba eik mokytis astronomijos, arba žiūrėk į kelią".
Jei tave užpultų gatvėje, įkrėstum užpuolikams?
Tikiuosi. Viena mergaitė iš klubo anketoje parašė, jog gynyba priklausytų nuo to, kokius batus ji avėtų. Apskritai kovos menai moko, jog muštis negražu. Tu turi arba ginti save, arba kitą. Savigyna turi pasireikšti kovos vengimu, gal net pabėgimu.
Kodėl susidomėjai kovos menais. Gal buvai smarkiai sumuštas?
Ne, tiesiog nuo vaikystės buvau labai silpnas. Morališkai, nes fiziškai aš ir dabar nesu stipruolis. Kalbu apie kūno sudėjimą. Matai, jėga toks fizinis dėsnis, priklausantis nuo masės, judėjimo greičio ir t.t. Draugai mane nuo 12-13 metų įtraukė į šį reikalą.
Gerai kalbi lietuviškai. Turiu galvoje mažai darai kalbos kultūros klaidų.
Na, aš ir dvi knygeles parašiau. Viena jų - "Saugaus gyvenimo taisyklės" - skirta savigynai, o situacijos aprašytos su humoru. Pavyzdžiui, ne kaip taisyklingai smūgiuoti, o kada smūgiuoti. Antroji knygelė - "Iš gelmių. Kelrodis gyvenimo prasmės beieškantiems". Į šią knygelę sudėjau savo išgyvenimus, aprašiau savo pasaulėžiūrą, mąstyseną. Knygelės pagrindą sudaro psichologinės paskaitėlės, kurias skaitau klubo mokiniams.
Gal bręsta ir trečioji knygelė?
Yra sumanymas išleisti knygelę, kuri vadintųsi "Peilių kovos" ar panašiai. Ji bus teorinė, su daug iliustracijų - apie 1000 nuotraukų.
Ar turi pretenzijų daryti rimtą literato karjerą?
Ne, mane domina klubas. O visos kitos veiklos... Yra labai gera lietuviška patarlė: "Ką darai, daryk gerai". Jei pradedu, darbui atsiduodu.
O žurnalistika tau tik - finansai, uždarbis?
Abejoju. Jei norėčiau užsidirbti daug pinigų, sėdėčiau užsienyje - įkurčiau komercinį klubą ir puikiai gyvenčiau. O žurnalistinis darbas prasidėjo nuo banalios istorijos. Treniruotės klube vyksta tik vakarais. Rytai ir dienos laisvi. Nieko neveikimas žmogų vargina. Įsidarbinau operatoriumi Vakarų Lietuvos televizijoje. Vėliau pradėjau rusų kalba rašyti tekstus Pirmajam Baltijos televizijos kanalui. Dabartiniai darbdaviai mane įvertino ir jau metus laiko dirbu pastarajame kanale.
Ir kaip?
Kolegos draugiški. Kartais pakovoti tenka su savo klaidomis. Kai vadovai iš Vilniaus arba Latvijos skambina mane pabarti dėl klaidos, aš reaguoju ramiai, nes pats save jau būnu stipriau išbaręs.
Organizatoriai, nominuodami tave "Ženios-2006" apdovanojimams, pristatė: "Pats šoki, pats dainuoji, pats ir biletus parduodi (versta iš rusų kalbos)". Regis, esi visų galų meistras.
(Juokiasi.) Beje, mano specialybė - choreografas. Dirbdamas Pirmajame Baltijos televizijos kanale, aš ir tekstus rašau, ir filmuoju, ir siužetus montuoju. Dirbu trijų žmonių darbą. Žinai, kažkada dar buvau ir liaudies meistras - siuvau žaisliukus.
O ko tu nemoki daryti?
Plaukti. Apskritai daug ką moku daryti, tik ne viską esu bandęs.
Žinau, jog suki ir trumpus filmukus apie savo kolegas. Tai - dabartinė tavo aistra?
Ne. Tiesiog filmuodamas medžiagą reportažui, prifilmuoju ir daug "šiukšlių" - medžiagos, kurios nepanaudoju kurdamas vaizdo siužetus. Ji kaupiasi ir, pasitaikius progai, padarau tokius filmukus, kuriuos vadinu broko panaudojimu. Tai darau, nes man įdomu, o kolegos pralinksmėja.
Esu sukūręs dokumentinį filmą apie Clandestiną - rašytoją, Rašytojų sąjungos narį Sergejų Isajevą. Neseniai jis gavo tarptautinį apdovanojimą, literatūrinę premiją Maskvoje. Tą filmuką rodė Rusijos sostinėje. Sakė, jog profesionaliai sumontuotas.
Ar bandei savo filmukus siųsti į festivalius? Gal - į "Pravda viena minutė"?
Ką darau, darau dėl savęs. Esu egoistas. Gal nelabai suprantu šio žodžio prasmę, bet nesuprantu ir žmonių, kurie sako, jog jie ne tokie, jie - altruistai. Kiekvienas altruistinis darbas atliekamas dėl savęs, savo poreikiams patenkinti. O tai - egoisto bruožas.
Auksė BOGUŽAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą