Lietuviškas kinas
Lietuviško kino apdovanojimų sąskaitą papildė dar vienas pripažinimas. Nurungęs kitų jaunų Europos kūrėjų kino projektus lietuviškasis "Anarchija Žirmūnuose", parengtas kino gamybos kompanijos "Tremora", pelnė prestižinį Media Naujojo talento apdovanojimą.
Šis apdovanojimas būsimojo pilnametražio filmo "Anarchija Žirmūnuose" scenarijaus autoriui Sauliui Drungai bus įteiktas gegužės 25 dieną Kanų kino festivalyje.
2004 metais įsteigtas Media programos parengiamųjų darbų konkursas "Naujieji talentai" yra skirtas ieškoti naujų europinio kino autorių ir skatinti jų kūrybinei veiklai. Finansavimas kasmet skiriamas maždaug 30 projektų, o pats geriausias scenarijaus autorius ir jo prodiuseris gauna apdovanojimą bei galimybę pristatyti savo projektą Kanų kino mugėje.
Kaip ir kada atradote kiną? Gal studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kaip nemaža dalis mūsų kino kūrėjų? - paklausėme S. Drungos.
Esu baigęs tik vidurinę mokyklą. Ir viskas. Jokių akademinių studijų. Po mokyklos baigimo - gatvė ir įvairūs darbai. Paraleliai - muzika (grojau krūvoje "punk" ir "post punk" grupių - sėkmingų ir nesėkmingų) ir kinas. Kinas su manimi buvo nuo pat vaikystės, nes kai mano tėvai išsiskyrė, likau gyventi su motina, o savaitgalius leisdavau su tėvu. Nesugalvodami kažkokių ypatingų pramogų ištisai eidavome į kiną. Per savaitgalį peržiūrėdavau 3-4 filmus, tėvui snaudžiant šalia. Vėliau pagreitis tik didėjo, atsirado video, kol galų gale tapau "film junkie". Ir nė kiek nesigailiu.
Kada pradėjote rašyti scenarijus?
Pirmą scenarijų, kartu su draugeliu, pabandžiau rašyti maždaug 1994-1995 metais. Siužeto dabar nebeprisimenu, bet gerai atsimenu klaikų nusivylimą, kai nesugebi surikiuoti elementariausių minčių ir situacijų. Žodžiu, po šito bandymo labai ilgai net negalvojau apie tokį užsiėmimą kaip scenarijaus rašymas. Užsiiminėjau muzikine žurnalistika, dirbau vienoje renginių organizavimo kompanijoje (beje, scenaristu) ir toliau masiškai žiūrėjau filmus. 2004-ųjų rudenį parašiau trumpo metro filmo scenarijų "Edvardas Bronsonas", kurį vienų kino scenaristų kūrybinių dirbtuvių metu perskaitė gerai Europoje žinomas kino dramaturgas ir pedagogas David Wingate. Būtent jis ir rekomendavo mane Vokietijoje vykusio scenarijų plėtojimo programai "Sources-2". Sąlyga - per dvi savaites parašyti naują istoriją. Taip atsirado "Anarchija Žirmūnuose".
Pagrindinis stimulas buvo D. Wingate paraginimas, tačiau kai kurias scenas savo galvoje aš nešiojausi kelerius metus, niekaip nenuspręsdamas, kur jas dėti. Pats scenarijaus rašymas užtruko lygiai metus - man nebūdingas ir labai didelis laiko tarpas. Formatuojant galutinę scenarijaus versiją visuomet prasideda savotiškas žaidimas - bus 100 puslapių (teisingai suformatuoto scenarijaus puslapis = maždaug 1 minutė ekrano laiko) ar nebus? "Anarchija Žirmūnuose" kol kas yra mano rekordas - 140 puslapių.
Gal atskleistumėte, apie ką šis filmas ir kur sėmėtės idėjų scenarijui?
Idėjos visuomet buvo aplinkui mane. Nuo pat vaikystės gyvendamas Žirmūnų rajone, žinau jį ir jo istorijas labai gerai. Pats savo akimis mačiau santvarkų, kartų, kaimynų kaitą. Niekas nėra tuo, kuo atrodo iš pirmo žvilgsnio... O "Anarchijos Žirmūnuose" siužetas labai paprastas - jauna mergina iš provincijos atvažiuoja į Vilnių siekti aukštojo mokslo diplomo ir avantiūristinės natūros vedina išsinuomoja butą. Suprantama, Žirmūnuose. Buto savininkė - velnių priėdusi bendraamžė. Žodžiu, dvi merginos, Žirmūnai ir rokenrolas prasideda!
Kada šį filmą planuojama pradėti filmuoti ir kada jį išvys žiūrovai?
"Anarchijos Žirmūnuose" filmavimai planuojami 2008-ųjų vasarai. Premjera - 2009-ųjų pradžia.
Apdovanojimas filmą išreklamavo dar jo net nepradėjus filmuoti. Ar nesijaučiate dėl to savotiškai įpareigotas ir nesibaiminate apvilti žiūrovų lūkesčių?
Pradėti baimintis, jog bus nuviltas žiūrovas - jau vėlu. Apie tai reikėjo galvoti dar prieš pradedant rašyti scenarijų. Galiu pasakyti tik tiek, kad "Anarchija Žirmūnuose" nėra tradicinė lietuviško kino istorija. Ir aš tikrai džiaugiuosi, kad ja susidomėjo būtent "Tremora" - visuomet naujovių ieškantys profesionalai, vadovaujami prodiuserės Ievos Norvilienės. Kartu mes rasime dialogą su žiūrovu. Aš tuo tikiu.
Lietuvoje skundžiamasi gerų scenaristų trūkumu ir teigiama, kad silpniausia kinematografo grandis yra būtent scenarijus.
Lietuvoje apskritai nėra scenaristų. Yra tiktai kažką ir kažkaip rašantys asmenys, piktybiškai ignoruojantys kino dramaturgijos taisykles. Vis dar vyrauja nuomonė, kad scenarijų gali parašyti bet kas. Tai bet kas ir rašo. Išeina irgi bet kaip. Paskui visi verkia, kad ne filmai, o nesąmonės išeina. Biudžetai tuščiai iššvaistomi. Ir visi užmiršta, kad pigiausia filmo gamyba yra prie stalo su popieriaus lapu ir pieštuku rankoje. Kitaip tariant, bus dramaturgiškai tvarkingas scenarijus - bus ir tvarkingas filmas. Aišku, iš dangaus niekas nenukrinta. Dirbti reikia.
Lietuviškų pilnametražių filmų sukuriama nedaug. Finansavimo stoka, ar yra ir kitų priežasčių?
Labai lengva viską suvesti į pinigus. Atseit, duokit milijoną, tada padarysime superfilmą. Visiška nesąmonė. Pirmiausia turi turėti ką pasakyti, o jau tik paskui pradėti galvoti apie biudžetą. Beje, mažas filmo biudžetas labiau skatina kūrėjų fantaziją. Taigi šiuo atveju Lietuvoje dabar - ideali situacija. Reikia tik norėti ir dirbti.
Kas jums telpa į savoką "lietuviškas kinas"? Kokio kino tradicijos jums artimos?
Kaip ten sakoma - apie mirusius gerai arba nieko? Nėra jokio lietuviško kino. Yra tik krūva lietuviškų filmų. Nėra jokių tradicijų. Todėl nenuostabu, kad nacionalinis filmų fondas man nepadarė jokios įtakos. Kaip, beje, ir liguistai garbinamas rusiškas kinas. Man visuomet patiko Amerika su savo europiniais "mutantais": Fritz Lang, Billy Wilder, Otto Preminger, Douglas Sirk - autoriais, sugebėjusiais ne tik adaptuotis svetimoje aplinkoje, bet ir sukurti taisykles, kurias ta pati aplinka pripažino. Ir, aišku, vesternas - John Ford, Sam Peckinpah, Don Siegel, John Sturges, Clint Eastwood. Iš nepriklausomų autorių įtaką padarė John Cassavetes ir John Sayles. Žodžiu, "surfing USA"!
Vos prieš kelerius metus masiniam žiūrovui žodžiai "lietuviškas kinas" kėlė neigiamas asociacijas, bet šiuo metu jis sulaukia vis didesnio žiūrovų dėmesio. Kas keičiasi - žiūrovas ar kinas?
Abu tik atranda vienas kitą. Paauglystės stadija. Kol kas - laikinas susižavėjimas, negrabus petingas ir priešlaikinė ejakuliacija. Ateityje, tikėkimės, geras seksas ir - būtų labai puiku - meilė.
Kuo užsiimate šiuo metu ir kokių turite ateities planų?
Šiuo metu filmuoju debiutinį filmą, kino dramaturgijos klausimais konsultuoju jaunus kino autorius ir toliau žiūriu filmus. O ateities nėra. Ji dar neparašyta.
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą