Romas Bubnelis: "Tai, kad šiandien esu scenoje - stebuklas!"

Žmonės

Sutartoje vietoje Vilniuje Romas Bubnelis pasirodo lygiai pirmą - nei minute anksčiau ar vėliau.

Šeštadienis. Būtent todėl su naujai sužibėjusiu dainininku sutinkame sostinėje. Mat šiokiadieniais jis gyvena išnuomotame bute Šiauliuose, o savaitgalius praleidžia tikruosiuose savo namuose kartu su šeima Vilniuje. Šiuo metu jis yra alaus gamyklos "Gubernija" generalinis direktorius.

Romas jau pokalbio pradžioje prisipažįsta besiilgintis muzikanto gyvenimo būdo. Tačiau čia pat skuba pasakyti, jog dainininko duona jam nebuvo saldi. "Muzika mano pragyvenimo šaltiniu buvo tik iki 1983 m. Tuomet man buvo 28 metai. Po to pamažu pasitraukiau iš pramogų pasaulio, nes supratau, kad susikurti materialinės gerovės dainuodamas negalėsiu", - pasakoja romano vertą gyvenimą gyvenantis 52 metų vyras. "Nuo to laiko, jau dvidešimt dvejus metus, dainuoju tik vairuodamas mašiną. Na, dar artimųjų žmonių paprašytas per šventes, gimtadienius", - sako jis.

R. Bubnelis tikina visada turėjęs slaptą norą kada nors sugrįžti į nuolat jį traukusį šou verslą. "Man visada atrodė, lyg aš viską gyvenime dariau tik tam, kad vėl stovėčiau scenoje. Atrodė: va štai pabaigsiu vieną ar kitą darbą, verslą, pastatysiu namą, o tada jau... imsiu dainuoti. Matyt, šias mano mintis Dievas išgirdo!", - džiaugiasi Romas, sulaukęs pakvietimo dalyvauti LNK projekte "Žvaigždžių duetai". "Pagaliau aš vėl stoviu didžiojoje scenoje! Aš vėl matomas! Vėl eteryje! - sako dainininkas ir jo didelės akys sublizga. - Kartais pagalvoju: o gal širdy dar ne ruduo? Gal dar atrasčiau savo nišą Lietuvos scenoje?" - prie kavos jis užsisako 40 gramų brendžio ir leidžiasi į prisiminimus.

Ar tikrai per tuos dvidešimt dvejus metus niekas nėra jūsų pakvietęs pasirodyti scenoje?

Labai epizodiškai. Kartą per metus būdavau kviečiamas padainuoti vieną dainą Palangos vasaros estradoje. Sykį Arūnas Valinskas buvo pakvietęs į Nidos festivalį. Tiesa, 1989 m. buvau išleidęs savo kompaktą, bet tik dėl to, kad visiems pasakyčiau, jog dar esu gyvas... Tik tiek.

Puikų balsą paveldėjote?

Nesu baigęs net muzikos mokyklos. Tačiau abu mano tėvai - muzikalūs žmonės. Ypač tėvelis. Jis buvo savamokslis muzikantas. Turėjo puikią klausą. Mokėjo groti akordeonu, smuiku. Tiesa, besimokydamas mokykloje truputį mokiausi groti gitara.

A. Pilvelytė ir R. Bubnelis Gerumo dienos koncerte

Buvau penktokas. Savo gimtojo Veisiejų miestelio šventėje padainavau "Santa Liučija". Tai po to vyresnių klasių merginos ėmė skirti man neįtikėtinai daug dėmesio. Buvau labai laimingas.

Tačiau kai teko rinktis, kur studijuosite, pasirinkote mokslus tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Taip jau išėjo. Tačiau trečiajame Žemės ūkio akademijos kurse aš supratau padaręs klaidą - ne ten įstojęs. Todėl nusprendžiau mesti studijas ir pasibeldžiau į Lietuvos valstybinės konservatorijos duris. Norėjau stoti mokytis vokalo ir tapti dainininku. Deja, komisijai pasirodžiau labai prastai - manęs nepriėmė net į parengiamuosius kursus. Sakė: "Vaikine, gal tu geriau persigalvok". Sunku pasakyti, ar ta gerbiamoji komisija žinojo, kad aš jau porą kartų buvau estradinės dainos konkurso "Vilniaus bokštai" diplomantas...Vien jau to turėjo užtekti, kad įstočiau į estrados skyrių. Vis dėlto nepriėmė. Grįžau nosį nukabinęs ir toliau mokiausi akademijoje.

Įgijęs hidrotechnikos inžinieriaus diplomą, inžinieriumi nedirbote. Net penkerius metus dainavote Kauno restoranuose, dalyvavote varjetė programose. Tačiau ir dainininko karjeros atsisakėte. Kodėl?

Kai esi tik pradedantis ir dar nežinomas dainininkas, pradžia nebūna lengva. Kurį laiką turi dainuoti pusvelčiui. Tenka ilgai vargti, kol tave pastebi ir pripažįsta. Tik vėliau sugrįžta įdėtos investicijos. Į mane tuomet niekas nenorėjo investuoti. Gal buvau niekam neįdomus? Tuo metu vedžiau pirmąją savo žmoną. Gimė du vaikai. Reikėjo rūpintis šeima. Dirbau prekybininku, vestuvių muzikantu, fotografu (iš šio verslo pastačiau savo šeimai namą!). Negalėjau tuomet gyventi muzikanto gyvenimo ritmu, įrašinėti dainų ir gyventi ateitimi, kad kada nors viskas atsipirks. Valgyti visi norėjome šiandien. O juk į muziką reikia nerti stačia galva. Reikia arba būti muzikai visiškai atsidavusiam, arba nėra ko ten eiti išvis. Aš jau toks: ten kur esu - esu visa širdimi.

Esate iš tų, kurie negali tenkintis restorano dainininko statusu? Arba didžioji scena, arba išvis nedainuoti?

Taip. Nesinorėjo būti vidutinybe. Tiesa, sugrįžti į sceną aš dar turėjau galimybę ir po tų mano didžiųjų verslų žlugimo. Buvau pakviestas dainuoti į naujai besikuriantį "Žvaigždžių kvartetą". Pakviesti V. Malinauskas, O. Valiukevičiūtė, J. Miščiukaitė ir aš. Buvome jau kartu paruošę programą, pradėję koncertuoti, tačiau tuometinis Kultūros ministras Saulius Šaltenis pasakė: "Na, jei jame dainuos Bubnelis, tai šis kvartetas perspektyvos neturės. Jokios televizijos neįsileis". Jis manė, kad mano, kaip verslininko, nesusiklosčiusi praeitis sugadins kvarteto įvaizdį. Buvo labai gaila, bet teko su kvartetu atsisveikinti.

Suprantu, kad ilgitės dainavimo.

Norite, pasakysiu, kuo skiriasi menininko ir verslininko gyvenimas bei darbas? Būdamas atlikėju, tu paruoši programą, ją atlieki, pasiimi pinigus ir gali ramiai sau eiti miegoti. Daryti ką panorėjęs. Tavo galva švari. Virš jos šviečia saulė... Be to, būdamas dainininku, esi nuolat šventėje - tarp pasipuošusių, gerai nusiteikusių žmonių, kurie tau ploja, tavimi džiaugiasi. Iš tokio darbo tu nuolat gauni teigiamų emocijų. Tačiau būnant verslininku - viskas atvirkščiai. Tave nuolat graužia neigiamos emocijos. Sakysite, uždirbti pinigai gali atpirkti triūsą? Taip, tu gali užsidirbti tą milijoną ir nuvažiuoti į Ibizą pailsėti... Tačiau tau nuo to tikrai nepalengvės. Nes būdamas Ibizoje, verslininkas galvos ne apie Ibizą, o apie tai, kaip išlaikyti tą milijoną, kaip sukti verslą toliau.

Įkūrėte didžiulę įmonę "LitPoliInter". Vadovavote alkoholiu prekiavusiam parduotuvių tinklui Lietuvoje. Vėliau įkūrėte to paties pavadinimo banką, radiją, televiziją. Bendrovėje dirbo 400 darbuotojų. Tapote milijonieriumi. Ar jūsų gyvenime tai buvo auksiniai laikai?

Neslėpsiu, pinigus tada uždirbome lengvai. Nors tų milijonų ir nesinešiojau lagaminėlyje. Jie buvo versle. Gyvenau tame pačiame name, kurį pasistačiau iš dainavimo ir fotografavimo vestuvėse. Na, turėjau gerą automobilį, jachtą, nuosavą lėktuvą su pilotu.

Ir skraidėte juo?

Lėktuvas buvo protinga idėja, tačiau juo neteko pasinaudoti. Planavome skraidyti verslo reikalais į Lenkiją, Olandiją. Tačiau paskraidėme tik Lietuvoje, savo malonumui.

Kaip kilo mintis įkurti televiziją?

Viena prodiuserinė kompanija filmavo mano klipus. Po vieno tokio filmavimo man kilo mintis: kodėl gi negalėčiau tų klipų, sau ar kitiems atlikėjams, filmuoti savo televizijoje?

Pinigų juk buvo. Buvo paskelbtas konkursas Ostankino kanalui laimėti, ir mes laimėjom. O kai laimėjome, reikėjo kurti televiziją. Pasikviečiau dirbti A. Silkinį. Jis persikėlė į Vilnių gyventi. Surinkome komandą. Tada pas mus atėjo A. Valinskas, A. Giržadas, H. Lukoševičius, kiti žinomi žmonės. Kūrėsi pirmosios autorinės laidos. Iš tų, taip vadinamų auksinių laikų, dar ir dabar dirba labai daug tų pačių žmonių. Ypač technikų, buhalterių. Tada apie TV verslą maniau kaip apie gerą investiciją, kuri atsipirks gerokai vėliau. Aš asmeniškai jai vadovavau vos porą metų.

Simboliška tai, kad po ilgos pertraukos pirmąkart pasirodėte ne kur kitur, o LNK televizijos eteryje. Juk LNK gimė iš "LitPoliInter".

Taip. Matyt, nebuvau vertas būti televizijos vadovu. Gerai, kad man šiandien širdies dėl to nebeskauda.

Po nesėkmingai susiklosčiusio verslo jums teko dirbti kapinių priežiūros koordinatoriumi, spaudos fotografu, reklamos specialistu, reporteriu, "Respublikos" dienraščio Marketingo skyriaus direktoriumi, "Vakaro žinių" direktoriumi, dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo direktoriaus pavaduotoju, "Pagirių šiltnamių" generalinio direktoriaus pavaduotoju. Kuris iš darbų jums buvo smagiausias?

Po bankroto buvo laikas, kai ne vienas žmogus, nenorėdamas su manimi susitikti, pereidavo į kitą gatvės pusę. Tačiau visi šie darbai, visos patirtys buvo nuostabios. To neperskaitysi jokiose knygutėse. Smagiausia buvo kurti "LitPoliInter" banką. Puikiai prisimenu banko filialo Lazdijų rajone atidarymą. Pasamdėme gaisrininkų dūdų orkestrą. Kaip jie grojo purvinais sandalais avėdami! Lėktuvas mėtė lapelius su kvietimais užeiti į banką... Jei visa tai būtų nufilmuota... Primintų gerą itališką komediją.

O kai pradėjau dirbti fotoreporteriu ir lakstyti su fotoaparatu, į mane, buvusį milijonierių, žmonės žiūrėjo labai keistai.

Žlugo verslas. Subyrėjo pirmoji santuoka. Už turto išvaistymą devynis mėnesius praleidote Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Kaip atsitiesėte?

Atsitiesti padėjo ramybė. Kiti gal mano, kad tiek netekęs turėčiau būti labai nelaimingas. Tačiau taip nėra. Aš su viskuo susitaikiau. Žinoma, gal kitas ir neištvertų to, kas nutiko man. Juk dužo ne tik mano likimas - nukentėjo ir su manimi susiję žmonės. Tačiau galvoju, kad man pasisekė, jog sugebėjau tą kryžių pakelti. Nemažai tokių, kaip aš, verslininkų, jau seniai nebėra tarp gyvųjų. Ir nusižudžiusių, ir nužudytų. Manęs Dievas pagailėjo.

Kas jus pakvietė dainuoti "Žvaigždžių duetuose"? Kaip jaučiatės scenoje po tiek metų?

Tiesą pasakius, labai stebėjausi, kodėl dainuoti išpopuliarėjusiuose TV dainų konkursuose mane pakvietė tik dabar. Laukiau pakvietimo. Tačiau pats sau maniau, kad, matyt, mane pamiršo. Paskambino ir pakvietė tada dar projektui vadovavęs Arūnas Valinskas. Esu jam už tai dėkingas. Juk ir tų dainuojančių vyriškių nėra tiek daug.

Tai, kad šiandien aš esu scenoje, man - stebuklas. Ir sceninis jaudulys, ir filmavimai man teikia nepaprastą džiaugsmą. Kita vertus, šiandien atlikėjui skiriamas dėmesys nesulyginamas su buvusiu mano jaunystės laikais. Tačiau man geriausias poilsis ir atgaiva yra pabūti scenoje. Pabūti tarp kolegų. Padainuoti eteryje.

Prieš pirmąjį filmavimą tikriausiai kankino nemiga?

Tikrai taip. Labai jaudinausi. Tačiau po filmavimo sulaukiau labai daug pagyrų, malonių skambučių. Buvome vieninteliai taip aukštai tąsyk įvertinti ir žiūrovų, ir komisijos. Sudainavome puikią dainą. Ji daug ką lemia.

Kaip jums sekasi dainuoti kartu su žaviąja partnere Aiste Pilvelyte?

Manau, kad neblogai. Pirmąkart buvome pirmi. Antrąkart - antri. Trečiąkart penkti, tačiau bendroje lentelėje, atrodo, vis tiek pirmaujame. Komisija mums yra labai palanki. Nuolat esame lepinami dešimtukais. Sunkoka yra tik su repertuaru. Sudainuoti su Aiste galime beveik viską. Tačiau daug kas priklauso nuo dainos. Jei gauname mums nelabai "prie dūšios limpančią" dainą, sunku išlikti pirmiems. O Aistė yra puiki. Ji labai jaučia partnerį. Yra tikra profesionalė. Be to, paruošti dainą turime nedaug laiko. Ir mums su Aiste dažnai nutinka kaip studentams - iki tobulo pasirodymo pritrūksta vienos nakties...

Jaunystėje gyvenote Kaune. Nemažai metų praleidote Vilniuje. Šiuo metu gyvenate tarp Šiaulių ir sostinės. Šeima Vilniuje. Su žmona Gerda, sūnumis Kristupu ir Gabrieliumi susitinkate tik savaitgaliais. Taip gyventi nelabai patogu.

Šiauliai, aišku, ne Vilnius. Bet šiauliečiai puikūs žmonės. Gyventi ten galima. Trūkumas yra tik vienas: labai pasiilgstu savo šeimos. Ką padarysi. Dabar toks etapas.

Tai gal jau dabar, kai vėl tapote matomas, tapote žvaigžde - imsite ir uždainuosite?

Siūlote man mesti "Guberniją"?, - šypsosi. Nežinau, nežinau... Bet dainuoti norėčiau.

Jūratė RAKAUSKAITĖ