Sausio 13-oji LRT: stumdė, spardė, puolė buožėmis

Laisvės turime tiek, kiek jos nusipelnėme ir sugebėjome pasiimti, portalui LRT.lt sako Audrius Matonis, 1991 m. Sausio 13-ąją dirbęs LRT. Jis prisimena tą naktį matęs sveiką įsiūtį žmonių akyse, sakantį, kad taip elgtis negalima. Žinias pranešinėjusi radijo žurnalistė Bernadeta Lukošiūtė išeidama iš studijos puolė desantininką: „Buvo pikta, ir tiek. Tave varo iš tavo namų...“ Pašnekovai pasakoja nejautę jokių dvejonių, atvirkščiai – džiaugiasi tapę tų įvykių dalimi ir galėję visa tai pranešti tautiečiams.

B. Lukošiūtė: žmonės gina ne valdžią, o savo tėvynę, mylimuosius

Tragišką 1991 metų Sausio 13-osios naktį LRT RADIJO eteryje kartu su Algimantu Saduku dirbusi diktorė B. Lukošiūtė portalui LRT.lt pasakoja, kad ši data – įaugusi į kraują visiems lietuviams: „Neįsivaizduoju, kad kas nors ją galėtų pamiršti.“

Pasak radijo žurnalistės, tuo metu jokių dvejonių nebuvo – ji norėjo viską pranešti tautiečiams: „Kokios gali būti dvejonės? Buvai darbo vietoje ir dirbai. Žmonės stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, prie mūsų pastato. Kitaip jie nebūtų atėję, jei būtų kilę kokių nors dvejonių. Buvo vienas tikslas ir kitaip būti negalėjo.“

Tuo metu nebuvo nei išmaniųjų telefonų, nei interneto. B. Lukošiūtė tikina, kad paprasčiausiai laukė skambučių.

„Žmonės skambino. Jau anksčiau tą savaitę pamatėme tanketes. Skelbėme radijo išleidimo, žinių telefonus. Bendravome telefonais. Kai buvome išvaryti iš LRT, Mokytojų namuose taip pat turėjome savotišką štabą, tad kai tik žmonės kažką pamatydavo, skambindavo ir komunikavome be jokių trukdžių“, – prisimena diktorė.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Anot radijo žurnalistės, tą naktį kalbėjo apie tai, ką matė ir girdėjo: „Dirbdami eteryje su Algimantu Saduku turėjome užduotį – kai sovietai pradės veržtis mūsų įstaigą, mes iš kitos studijos per vidaus ryšį visiems pasakysime. Turėjome pranešti. Didelėms mintims nebuvo laiko – iš pradžių kalbėjome apie tai, ką matėme, bet ne viskas įsirašė. Studijoje yra langas – už stiklo, aparatinėje, dirbo Zina Sesickienė. Pranešėme, ką matėme ir ką girdėjome (daužymas, šaudymas, spardymas). Dideliems apmąstymams nebuvo laiko. Ryšys buvo gana greitai nutrauktas.“

B. Lukošiūtė, išėjusi iš studijos, užpuolė desantininką. Paklausta, kodėl taip padarė, atsako, kad jautė didžiulį pyktį.

„Taip, galima sakyti, kad užpuoliau. Jei būčiau turėjusi kokį daiktą... Buvo pikta, ir tiek. Tave varo iš tavo namų... Jie išjungė eterį, o Z. Sesickienė pasakė, kad mūsų jau nebegirdi. Tada likome apšviesti tik pulto lempomis. Ji sakė: „Betute, eikite iš studijos, nes jie šaudys.“

Sėdėjome užsirakinę. Kadangi iš mūsų jokios naudos studijoje nebebuvo, mes nusprendėme išeiti. Atsirakinome duris, išeiname – stovi desantininkas. Kol dirbau, stengiausi išnaudoti viską, ką galiu. Kai ėjome iš studijos, galvoju, kodėl turiu eiti. Pradėjau jį koneveikti, nesikeikiau, buvau įsiutusi, pajutau, kad kolegos mane tempia, nes jis užsimojo šautuvo buože. Tikrai būtų trenkęs“, – kalba LRT RADIJO žurnalistė.

Palikusi LRT pastatą, B. Lukošiūtė po kurio laiko patraukė namo: „Kai buvome išvaryti, o vyrai – apstumdyti ir apspardyti, jau kalbėjo Sitkūnai [radijo stotis – LRT.lt] Prie manęs priėjo visiškai nepažįstamas žmogus ir pasakė: „Einame, aš parvešiu jus namo.“ Buvo paryčiai, mes nesusipažinome, pasikalbėjome, jis vežė mane namo. Pasakojo, kad buvo įsijungęs ir radiją, ir televiziją: „Mano sūnus jau miegojo, kai nutrūko televizijos transliacija, aš jį pažadinau ir parodžiau ekrane esantį sniegą.“ Taip paprastai kažkas gali ateiti, sutrypti.“

Nors LRT pastatas buvo užimtas, LRT RADIJO diktorė prisimena, kad visą laiką po tragiškų įvykių turėjo veiklos.

„Tada buvo daug darbo – net kai mus išvarė, dirbome iš aklųjų studijos. Kai nedirbome, budėjome vagonėlyje prie LRT, Mokytojų namuose. Kartais eidavome prie Aukščiausiosios Tarybos, visą laiką stengėmės būti, dalyvauti.

Manau, kad viskas bus gerai. Kartais manęs klausia, kaip manote, jei dabar taip būtų, ar žmonės eitų. Atsakau, kad eitų, žmonės gina ne valdžią, o savo tėvynę, mylimuosius, artimuosius. Jie eitų, kaip ir tada“, – portalui LRT.lt teigia B. Lukošiūtė.

Z. Sesickienė: nesu didvyrė, bet didžiuojuosi, kad dalyvavau

Kol B. Lukošiūtė ir A. Sadukas dirbo tiesioginiame eteryje, garso operatorė Z. Sesickienė sėdėjo už stiklo: „Visa savaitė prieš Sausio 13-ąją buvo labai įtempta, bet kartu – įdomi. Buvome jauni, norėjome pokyčių. Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad bus taip, kaip buvo. Tada dirbome pagal slenkantį grafiką – tą vakarą dirbti turėjau aš.“

Kaip LRT.lt pasakoja LRT RADIJO garso operatorė, darbuotojai buvo laikomi vienoje vietoje, tačiau visi norėjo susisiekti su artimaisiais.

„Norėjome paskambinti šeimoms, aš turėjau mažą vaiką, jie laukė namuose, bet visi jau žinojo, kad mus užėmė. Kiekvienas norėjome paskambinti. Karys tai daryti leido vienam – Vytautas Markevičius susisiekė su kiekviena šeima, kad nuramintų, jog mes visi gyvi“, – kalba ji.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Be to, priduria Z. Sesickienė, širdyje džiaugiasi, kad 1991-ųjų Sausio 13-ąją teko dirbti būtent jai.

„Aš nesu didvyrė. Tada papuolė darbas. Bet aš didžiuojuosi, kad dalyvavau. Esu ne lietuvė, kai važiuoju pas mamą, galiu palyginti, kaip gyvena žmonės Lietuvoje, o kaip – Moldovoje. Žinoma, ten žmonės nebadauja, jie svetingi ir geri. Tačiau čia mes daug pasiekėme, buvome ryžtingi, vienas kumštis, norėčiau, kad ten dalykai irgi pasikeistų“, – neslepia LRT RADIJO garso operatorė.

Anot Z. Sesickienės, anksčiau – gyveno, bet nieko nematė: „Žmogus turi pasiekti ir norėti daugiau, kad gyventų laisviau. Turi nebijoti, žinoti, ko nori. Mes verti gyventi geriau, esu patenkinta dabartimi. Sakau jaunimui – jei gyvenčiau SSRS, nematyčiau pasaulio, kaip matau dabar. Anksčiau gyvenome, bet nieko nematėme. Tačiau esu laiminga, kad gyvenu Lietuvoje, kad teko stovėti Baltijos kelyje. Valio. Visi turime siekti to geresnio gyvenimo.“

A. Matonis: grėsmės nuojauta kelias savaites tvyrojo ore

LRT RADIJO žurnalistas A. Matonis, tuo metu užėmęs LRT laidų užsieniui redaktoriaus pareigas, 1991 metais Sausio 13-ąją sutiko taip pat darbe. Tiesa, apie tragiškus įvykius kalbėti ilgai buvo nelengva.

„Važiuodamas į LRT paskaičiavau, kad prabėgus 28 metams galiu kalbėti be „kamuolio“ gerklėje. Pasižiūrėjau įrašus, darytus prieš penkerius metus – graudulys ir sentimentai vis dėlto jautėsi. Dabar jau galiu kalbėti, bet tam prireikė beveik 30 metų“, – pripažįsta žurnalistas.

Anot A. Matonio, 1991-ųjų sausį visi kažko laukė: „Norėčiau sakyti, kad diena buvo įprasta. Bet taip nebuvo. Mes savo žinias leisdavome 12 val. nakties, todėl į darbą ateidavome 11–12  val. dienos. Tačiau grėsmės nuojauta jau kelias savaites tvyrojo ore. Visi laukė kažko įvykstant. Nelabai kas tikėjosi, kad tas kažkas bus šviesu ir gražu. Visi laukė Sovietų imperijos, nesakau, kad tikėjosi kraujo praliejimo, baisios agresijos, bet kažkokio spaudimo laukė. Dėl to žmonės ir budėjo prie parlamento, todėl taip greitai buvo susirinkta prie televizijos bokšto ir LRT.“

Tragišką naktį A. Matonis sutiko LRT kieme – drauge su kitais žurnalistai ruošėsi skubėti į Savanorių prospektą, į kurį važiavo tankai, tačiau nuvykti nepavyko.

„Mes su kolegomis sėdėjome čia, LRT pastate, laukėme žinių. Kai atėjo pranešimas, kad tankų kolona važiuoja televizijos bokšto link, mes, pasigriebę tai, su kuo dirbome (aš – diktofoną, kolegos – kameras), išbėgome į lauką, galvodami pasiekti Savanorių prospektą, kad pamatytume tą tankų koloną. Vos išbėgę susidūrėme su kita šarvuočių ir sunkvežimių kolona. Įvykiai pradėjo vystytis čia ir dabar.

Vienas ryškiausių įspūdžių – raminau smarkiai susijaudinusią kolegę iš televizijos sakydamas, kad jie šaudo tuščiais šoviniais, tik gąsdina. Bet tuo metu mačiau, kad nuo radijo pastato sienų atšoksta tinkas, suvokiau, jog šaudo tikromis kulkomis. Tada pasidarė baisu. Būna baimė, kuri verčia bėgti, būna ta, kuri mobilizuoja. Mačiau žmones, suvokiančius, su kokia agresyvia realybe susidūrė“, – dalijasi A. Matonis.

 J. Auškelio/LRT nuotr.

LRT žurnalistas pasakoja matęs tautą, kuri yra vienijama idėjos ir ryžto priešintis: „Jie gynė laisvę, valstybės idėją. Mačiau ryžtą, įsiūtį žmonių akyse. Sveiką įsiūtį, kuris sakė – „jūs su mumis taip nesielgsite“. Dar vienas jausmas – tai absoliučios vienybės. Atrodė, kad visa tauta yra viena šeima.“

Kaip ir kiti LRT darbuotojai, išgyvenę nakties įvykius, A. Matonis portalui LRT.lt sako, kad apie dvejones nebuvo net kalbos.

„Net į galvą nešovė elgtis kitaip. Tai kiekvieno profesionalo kraujyje. Nors jauni, mes jau tada jautėmės profesionalais, o diktofonas ir mikrofonas visada buvo po ranka. Kai įrašinėjau visus garsus: žmonių šūkavimus, automatinių ginklų, gąsdinančių sprogstamųjų paketų salves, nebuvau tikras, kad turėsime galimybę visa tai ištransliuoti. Suvokiau, kad reikia būti čia ir užfiksuoti, kad tai nepražūtų ir išliktų kaip liudijimas“, – dėsto jis.

A. Matonis pabrėžia, kad laisvė kiekvieną dieną kelia iššūkius. Tad reikia tuos išbandymus drąsiai priimti ir su jais susidoroti.

„Esu šventai įsitikinęs, kad laisvės turime tiek, kiek jos nusipelnėme ir sugebėjome pasiimti. Ar tada aš įsivaizdavau laisvę tokią, kokia ji yra dabar? Niekada šio filosofinio klausimo sau ir nekėliau. Mes puikiai žinojome, kas kelia didžiausią pavojų mūsų laisvei – tai sovietų agresija. Žinojome, kad turime jai priešintis.

Laivė kiekvieną dieną kelia tam tikrus iššūkius. Mėgstu kartoti banalią, nuvalkiotą tiesą, bet ji yra tiesa – laisvė nėra savaime suprantama duotybė. Už laisvę reikia kovoti, kai ją turi – reikia nepamiršti, puoselėti ir būti pasiruošusiems ją ginti. Mes kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiais mūsų laisvei“, – portalui LRT.lt sako Sausio 13-osios įvykių liudininkas.

Be to, priduria A. Matonis, negalime leisti pamiršti, kad mes norime laisvės, mes nusipelnėme laisvės ir niekam jos neatiduosime.