Simonas Donskovas: "Kuo daugiau dainuoju - tuo atviresnis esu"

Taip sako klaipėdietis dainininkas, iš pooperacinės palatos žengęs tiesiai į TV3 muzikinio projekto "Švieski man vėl" sceną.

Simonas džiaugiasi vėl susitikęs senąją lietuviškos estrados atlikėjų gvardiją ir tebėra įsitikinęs, kad jeigu Dievulis davė tau prigimtinę dovaną, privalai ją grąžinti žmonėms.

Kodėl beatodairiškai nėrėte į projektą; juk jums tikrai nereikėjo apie save priminti publikai?

- Buvau po dviejų gan sunkių operacijų: pirmąją šuntavo miego arteriją, o kita, tarpslankstelinių nervų operacija, buvo gyvybės ar mirties klausimas. Iki šiol nejaučiu žando ir ausies. Panevėžio ligoninėje teko matyti, kaip žmonėms amputuoja kojas, bet mirtininkai palatoje buvome tik dviese. Mane išgelbėjo stebukladaris profesorius Paulius Pauliukas.

Man paskambino Saulius Urbonavičius ir pasakė, kad jis norėtų mane matyti projekte. O mano mėgstamas europinio lygio džiazo atlikėjas Kęstutis Lušas, kuris man muzikoje Dievas - kaip kitiems krepšinyje Sabonis ar Kurtinaitis, prasitarė, kad be manęs net neįsivaizduoja projekto. Ir nesugebėjau pasakyt ne, nors teko atsisakyt kitų koncertų, atidėt kompaktinio disko įrašą, o ir žmona nelabai pritarė. Ir aš įsivėliau...

Kova už išlikimą pareikalavo aukų?

- Samas per pirmą repeticiją pamatė, kaip man pasidarė bloga. Paskui, kai su žmona žiūrėjome pirmųjų mano koncertų įrašus, tai ten aš ne Donskovas buvau, tik jo pavidalas. Tačiau po trupučiuką įsibėgėjau, ir jau matau, kad tai per ilgai tęsiasi, bet jau dabar apėmė sportinis azartas - pakliuvau į dešimtuką, kuriame netikėtai buvau atsidūręs antru numeriu. Taip žmonės balsavo, dabar tikiuosi papulti į superfinalo ketvertuką, o apie prizą - automobilio "Fiat Linėja" išlošimą aš net nesvajoju. Nelengva man į Vilnių važinėti tuos 700 kilometrų į abu galus, nebe jaunuolis esu, bet vis tiek gyvenu tuo projektu.

Kokį sau brangiausią šlagerį padainavote, ir kaip dabar jį priėmė publika?

- Matot, daina turi tilpti į tris minutes, ir jas reikia perdaryti, nors kai dvidešimt metų jas dainavau, pasikeitus situacijai, būnu įsitempęs. Mano visos dainos gražios, publikai, kaip nekeista, labai patiko ta, už kurią gavau labai mažai komisijos balų. Dabar komisijos nepaisau, pradėjau dirbti publikai, ir jie mane mato, kokį pažįsta. Kartą, prieš penkis metus per Jūros šventę bandžiau save pakeisti, dalyvavau su "Tabasco" bendram projekte, ir dainavau užsienietiškas dainas, o žmonės galvojo, kad aš į senatvę išprotėjau. O kai būnu savimi, žmonės priima labai šiltai. Mano "atominės" dainos - "Laiko ratas", "Ar tekės ir vėl saulužė", ir visi žmonės man pritarė, o daina "Kur eini?" taip patinka vienam žmogui, kad per savo jubiliejų ją užsakė 53 kartus.

Sakėte: "Esu toks, koks esu". Ir koks gi?

- Imantis viską giliai į širdį, nestabilios psichikos, perdėtai jautrus, tarsi būčiau be odos. Mane galima užmušti žvilgsniu, žodžiu. Į visokius niekus reaguoti neleido operavęs profesorius, todėl dabar stengiuosi pagaliau tapti vyru, - juokiasi. - Aš užsiauginau šarvą, kai apie mane šneka kokias nesąmones, tarkim, kad aš mergišius, šešiolika kartų pasą pakeitęs, išsiskyręs. Bet aš reaguoju, kai geranoriškas žmogus man ką pasako nepagalvojęs arba, pažadėjęs ateiti, nebepaskambina, ir tada svarstau, ką ne taip padariau. Kuo daugiau dainuoju, tuo atviresnis esu. Nors mano povyza gal D'Artanjano, mačo, plevėsos ar chamo. Nors plevėsa būti šiais laikais kaštuoja daug pinigų...

Pakviesta į žiuri Natalija Zvonkė Viktoro Malinausko dainavimą įvertino šešetu, žinau, daugeliui tai buvo šokas. Ar jaunųjų žvaigždučių vertinimai nepagilino prarajos tarp skirtingų atlikėjų kartų?

- Prodiuserių sumanymas ir buvo, kad sėdi jaunimas ir vertina šou, bet kai pamatėm, kad jie sako visiškai ne tai ir kartais visiškai nesupranta dainavimo... Jie turi teisę taip sakyti, ir jiems taip gali atrodyti, tik turėtų mokėti argumentuoti. Apie mane nieko bjauraus ir nepasakė, nebent kad aš jiems mafijozą primenu. Mino sakė turįs man parašyti "dešimt", nes kai atvažiuos į Klaipėdą, aš jį primušiu. Bet mes iš to darėm šou.

O kad Zvonkė taip įvertino V. Malinauską, mums išties visiems tai buvo staigmena. Aš buvau nustebęs, nes nebijau pasakyt, kad yra už mane geresnis - Viktoras Lietuvoje yra neeilinio skonio dainininkas, grynuolis iš Dievo. Aš jam simpatizuoju.

Turbūt užkulisiuose verdantis gyvenimas jūsų nebestebina?

- Anksčiau susirinkę kalbėdavomės apie panas, kaip padaryti gramą, o dabar kalbam, kas kokius vaistus geria - kas nuo spaudimo, kas kraują skystinančius, kas vidurius "liuosuojančius". Bet mes draugiški, man patinka mūsų muzikantiško humoro kokybė, aukštos prabos. Tos "podkolkės", kai vienam tas užkliūva, kitam anas, bet tame nėra chamizmo. Mes visi suaugę, turim savo įdirbį, asmenybės ypatumų, gerbėjus. Mano uošvė ir dabar eina Nelės Paltinienės pažiūrėt - kiek ši per koncertą suknelių pakeis.

O ar yra išlikusi ta senų gerų laikų dvasia?

- Jaunimas tą mūsų energetiką pajunta, mūsų dainų sudėtingumą, tekstų prasmingumą, o ne "Myliu - tyliu, seilė - meilė". Pamato mūsų susikaupimą, pagarbą scenai, televizijai, profesionalumą, punktualumą - tą seną discipliną, kai gerbėme visus. Užuot vienas kitą bandę apšmeižt, apkakot per spaudą; mes tokių tikslų neturim. Bet aš galvoju, kad būtų gražu papulti į superfinalo ketvertuką; gal duos kokį šampūnų rinkinį, atauginantį plaukus, gal dovanos padangą bent vieną...

O jei laimėtumėt, ar "nepasikeltumėt"?

- Aš galėjau "keltis" senais laikais, bet kas mane pažįsta nuo jaunystės, net sako, kad aš labiau galėčiau būti "pasikėlęs"...

Paklausiu ne į temą. Dainuodamas Motinos dienai, atsiprašėte savo mamos, sakėte buvęs ne koks sūnus. Ką turėjote galvoje?

- Aš džiaugiuosi, kad mano mama dar gyva. Iš tikrųjų buvau sūnus palaidūnas, jaunystėj mama dėl manęs daug kentėjo: eidavau per restoranus, chuliganas buvau, plevėsa. Dainavau restoranuose, tada jūreiviai turėjo pinigų, aš jų turėjau ir buvau bohemos žmogus. Man buvo nė motais, kad nesumokėta už butą, kad šaldytuvas tuščias.

O koks dabar esate savo mylimoms moterims. Gal su metais ateina kitoks savo gyvenimo žmogaus vertinimas, kaip antai V. Kernagis suskubo žmonai išsakyti tauriausius žodžius prieš išeidamas...

- Palietėte skaudžią vietą. Aš nežinau, ką muzikos žmonės padarė Dievuliui, bet ta mirties šienapjūtė, kuri vyksta, nesuvokiama. Išėjo Ivanauskaitė, Janavičius, Kontvainis, Vytautas. O po tų mane ištikusių sveikatos problemų tapau jautresnis žmonai, gamtai, vaikams.

O jei vėl sušnektume linksmesne gaida?

- Turiu "kličkų", mane projekte pravardžiuoja "atamanu", "gangsteriu", bet aš suprantu, kad tai yra šou, ir jeigu manęs neišmes šį šeštadienį, pasakysiu, kad susitariau su specialiom tarnybom, ir vieno komisijos nario neįleisim į Klaipėdą. Kažką tokio sugalvosiu. Komisijos nariai - gal protingi žmonės, išmanantys, plataus humoro spektro, tik jiems nereikėtų dabar formuot žmonių nuomonės. Reikia tik mus įvertinti.

O kodėl žiūrovams reikėtų balsuoti už Simoną Donskovą?

- Aš tiesiog neįsivaizduoju. Pasakysiu atvirai: aš tada suprasčiau, kad aš šio to vertas, kad mane palaiko žmonės, su kuriais augau. Nes aš labai myliu savo miestą, sakau nekoketuodamas, ir visada "sergu" už jį.

Kokią leisite sau atvangą, pasibaigus "Švieski man vėl"?

- Pulsiu įrašinėt kompaktinį diską, ieškosiu kompozitoriaus Gintauto Litinsko, nes pradžioj aš jį, dabar jis mane gaudo, dainos jau jo kompiuteryje. Leidybinė firma klausinėja, kodėl atidėlioju įrašą, o tai yra mano naujos dainos, ir jeigu jų nerodysiu žmonėms, būsiu nebeįdomus. O kai pasibaigs koncertinis vasaros sezonas, bus "viso gero". Gulėsiu, pilsiu kokį lengvą vynelį. Nors profesorius man leido padaryt po tris "drinkus" antpirštyje, aš padarau po tris "bonkes", tad bandysiu įsipilt gėrimą į talpią taurę, kad ji tik atrodytų sklidina... Žmona su manim eksperimentuoja, maitindama tokiu "cepelinu" su sėmenimis ir slyva per vidurį, gal nori manim nusikratyti. Tad pabūsiu gyvenimo gurmanas.

Ivona ŽIEMYTĖ