Bet kurį gauruotą, plunksnuotą ar žvynuotą padarą galime laikyti namų augintiniu - tereikia patikėti abipuse meile. Žurnalo "Journal of Business Research" duomenimis, 70 proc. naminių gyvūnų šeimininkų pripažįsta leidžiantys augintiniui miegoti jų lovoje, o du trečdaliai jiems dovanoja kalėdines dovanas...
Prie gyvūnų mus traukia besąlygiškos meilės poreikis, teigia psichologijos profesorius Helas Hercogas (Hal Herzog). Knygoje "Some We Love, Some We Hate, Some We Eat" ("Ką mylime, nekenčiame, valgome") jis rašo, kad ši idėja stipriai perdėta: jeigu gyvūnai iš tiesų būtų tokie dosnūs meilės, juos laikytų absoliučiai visi. Bet taip nėra. (Maža to, sociologinių tyrimų duomenimis, apie 15 proc. suaugusiųjų sako, kad nemyli savo augintinių.)
ŽMOGIŠKI. Teigiamos emocijos, kurias patiriame bendraudami su gyvūnais, skatina mus įžvelgti juose savo pačių - žmogiškuosius - bruožus.
Profesorius su humoru analizuoja, kodėl žmonės nešasi namo paukščiukus, vėžliukus... ir elgiasi su jais kaip su šeimos nariais.
"Turiu pripažinti, kad nesąlygiškos meilės idėja man patiko labiau, kai su žmona laikėme šunį, - rašo H. Hercogas. - Dabar turime katę. Ji myli mane, kai ruošiu jai ėdalą ir kasau pilvą. Tačiau didžiąją laiko dalį aš jai esu viso labo žmogysta, kuri atidaro langą, kad ji galėtų išeiti pasivaikščioti."
Mes laikome juos vaikais
Tikslių duomenų, kada žmogus taip prisirišo prie gyvūnų, nėra. Antropologai mano, jog tai įvyko prieš 30-40 tūkstančių metų ir buvo susiję su atsiradusiu pirmykščio žmogaus gebėjimu atpažinti kitų žmonių mintis ir jausmus.
Piešiniai olose patvirtina, kad maždaug tuo metu mūsų protėviai apie gyvūną galvojo kaip apie žmogų - ištikimą draugą, o daugiausiai meilės jautė didžiaakiams pūkuotiems jaunikliams. Kodėl ir mums jie atrodo tokie mieli?
RYŠYS. Tereikia patikėti abipuse meile.
Austrų mokslininkas Konradas Lorencas (Konrad Lorenz) - etologas, mokslo apie gyvūnų elgseną pradininkas, Nobelio premijos (fiziologijos ir medicinos) laureatas, rašo, kad mūsų prisirišimas suprogramuotas genetiškai: žvėrių palikuonys panašūs į mūsų kūdikius. Todėl ir kalbiname juos panašiai.
Pagal vieną iš teorijų meilę gyvūnams pažadina klaidingai "įsijungęs" motinystės instinktas.
Gyvūnai mus traukia ne tik dėl mielos išvaizdos, bet ir dėl vaikiško (infantilaus) elgesio. Prie gyvūno prisirišame kaip prie kūdikio, kuris yra bejėgis ir priklausomas nuo mūsų, kuriam reikia globos ir rūpesčio. Gyvūnų dėka mes jaučiamės reikalingi.
Įdomu ir tai, kad namų augintinių (ypač šunų ir kačių) selekcija atitinka šią "vaikiškumo" schemą: vis daugiau naujų veislių - didele galva, mažu kūneliu, plokščia nosyte, atsikišusia kakta ir didelėmis akimis...
Vis panašesni į žmones
Prisirišimą prie gyvūnų iš evoliucijos taško paaiškinti sunku: vargiai meilė augintiniui padėjo protėviams perduoti genus, suteikė reproduktyvaus pranašumo.
Protėviai jaukindavosi gyvūnus ne tik iš merkantilinių paskatų - dėl pagalbos medžiojant, ieškant maisto. Pirmiausiai juos skatino bandymas įveikti pirmykštį siaubą būti sugraužtiems, sudraskytiems į gabalus, suėstiems. Jeigu jau nepavyko prijaukinti liūtų, panterų, leopardų ir tigrų, jie į namus parsinešė katę ir jautėsi nugalėję laukinę gamtą. Šiandien sakytume taip: dėl gyvūnų prijaukinimo protėvių savivertė smarkiai pakilo.
VAIKAI. Gyvūnai mus traukia ne tik dėl mielos išvaizdos, bet ir dėl vaikiško elgesio.
"Man labai malonu įsivaizduoti katę kaip liūto simbolį - kaip miniatiūrinę žvėrių karaliaus kopiją", - rašo Konradas Lorencas (Konrad Lorenz)knygoje "Žmogus atranda draugą".
Tik 20 amžiuje katės ir šunys tapo tikrais naminiais gyvūnais: šeimininkai juo įsileido į savo miegamuosius, vaikų kambarius. Svarbiausia - paėmė ant rankų, kitaip tariant - atsirado taktilinis kontaktas, kuris malonus ir mums, ir jiems. Būtent tai galutinai suartino žmogų ir gyvūną. Žmonės ėmė priskirti jiems savo vertybes, motyvus, elgesio ypatybes ir gebėjimus. Pavyzdžiui, spontaniškai įvardijami šunų bruožai yra ištikimybė, prieraišumas, sumanumas, protas, budrumas, pagarba ir dėkingumas, išmintis, atsakingumas, kilnumas...
Beje, šunys ir katės puikiai geba inicijuoti kontaktą žvilgsniu. Zoopsichologai pastebėjo, kad šeimininkai labiau patenkinti tuo šunimi, kuris dažniau į juos žiūri.
Teigiamų emocijų gyvūnai mums dovanoja tiek daug, kad imame geriau jaustis. Azubos universiteto (Japonija) mokslininkai nustatė, kad netgi paprasčiausias žaidimas su keturkoju stimuliuoja organizmą gaminti oksitociną - pasitikėjimo, švelnumo, prieraišumo hormoną.
Oksitocinas padeda įveikti stresą ir depresiją, gimdo pozityvias emocijas ir stiprina tikėjimą žmonėmis. Kai prie slenksčio mus pasitinka šuo, iš džiaugsmo vizginantis uodegą, ištikimai žvelgiantis į akis ir bandantis lyžtelti nosį, mes galvojame: "Pagaliau aš namie..."
Mūsų santykiai su augintiniais psichologiškai kur kas lengvesni nei su žmonėmis. Labiausiai todėl, kad nėra verbalinio (žodinio) kontakto: jokių nereikalingų žodžių, jokių diskusijų, kuris teisus. Būtent todėl savo bėdas ir nerimą lengviau išpasakoti katei ar šuniui. Nebylų jų klausymąsi suvokiame kaip paramą. Galų gale - koks skirtumas, ką tai reiškia gyvūno kalba: tiesiog mums iš prigimties būdinga kurti šiltus, artimus, reikšmingus tarpusavio santykius.
Jie mus suvienija
Mūsų augintiniai - puikūs tarpininkai. Jie palaiko emocinę pusiausvyrą namuose, sumažina įtampą tarp sutuoktinių, padeda paaugliam atsiskirti nuo tėvų. Psichoterapeutė Ana Varga teigia, kad kartais jie net "pakeičia" šeimą palikusį ar mirusį šeimos narį.
Bendraudami su gyvūnais mes nevalingai tampame dėmesingesni kitiems žmonėms, rašo psichologas H. Hercogas. Jie dažniausiai gyvena namuose, kuriuose auga mokyklinio amžiaus vaikai (ir tikrai moko juos būti geresnius ir atsakingesnius). Rečiau - pas vienišus žmones. Tačiau būtent pastarieji yra labiausiai prisirišę prie gyvūnų.
Po barnio ar depresijos metu, kai esame labiausiai pažeidžiami, mums mielesnė tampa augintinio kompanija nei bendravimas su žmonėmis. Kai būname dviese su Reksu ar Murkliu, negalvojame nei kaip atrodome jų akimis, ir apskritai mums nereikia stengtis slėpti savo būsenos.
Pasąmonė didina mūsų trauką prie vienų gyvūnų ir atsiribojimą nuo kitų. Dauguma paauglių mergaičių jaučia švelnų prisirišimą prie arklių. Toks prieraišumas triskart dažnesnis tarp mergaičių nei tarp berniukų, atkreipia dėmesį zoologas Desmondas Morisas (Desmond Morris). Žirgai yra simboliškas vyriškojo pradmens įsikūnijimas ir, galimas dalykas, tuo traukia bręstančias mergaites.
Įvaizdis ir pretekstas
Ar keičiasi santykis į žmogų, jeigu šalia jo arba jam ant rankų yra gyvūnas? JAV Kalifornijos universiteto, esančio Devise, psichologų paprašytos trys merginos važinėjo visuomeniniu transportu. Viena pasirodydavo autobuse tai su triušiu, tai su vėžliuku. Antroji leido muilo burbulus, o trečioji žiūrėjo portatyvinį televizorių.
Prie merginos, kuri ant rankų laikė gyvūną, vyrai prieidavo kur kas dažniau ir kalbėdavosi ilgiau. "Jie nesąmoningai suprato, kad ši mergina - rūpestinga, nuoširdi ir dėmesinga, vadinasi - gera draugė", - žurnalui "Cerveau et Psycho" sakė psichologė Siuzan Hant (Susan Hunt). - Be to, keturkojis augintinis - tai puikus pretekstas pradėti pokalbį."
Kodėl mes juos valgome
Šiandien gyvūnams priskiriamos visos įmanomos dorybės: jie nuoširdūs, nemoka meluoti,jie nekalti ir geraširdžiai iš prigimties.
"Mizantropas iš tikrųjų yra nusivylęs humanistas, - samprotauja psichoanalitikas Žeraras Morelis (Gerard Morel). - Tai asmuo, kuris įsižeidęs ir piktas ant žmonių, nes šie nepatenkino jo lūkesčių. Pasirodė esą nelabai patikimi, nelabi ištikimi, ne itin supratingi... Žodžiu, nelabai žmogiški. O didelis jautrumas gyvūnams gali kompensuoti nesugebėjimą duoti valią jausmams bendraujant su žmonėmis."
Jeigu kurį nors iš mūsų labiau jaudina iš lizdo iškritęs paukštelis nei senukas, kuriam gatvėje pasidarė bloga, - tai ne abejingumas. Atvirkščiai. "Paukštukas pažadina mums norą padėti, - aiškina psichoanalitikas. - O ištiktas bėdos žmogus - gąsdina. Mes atsiduriame akis į akį su savo mirties baime. Todėl nusigręžiame."
Kažkodėl iki šiol pasaulyje neįsikūrė visuomeninis judėjimas dėl vorų, uodų ir pelių teisių. Mažai ką, be žvejų ir ekologų, jaudina polakų likimas. Mus jaudina gyvūnai, sukeliantys estetinį pasigėrėjimą. Žavimės didžiųjų plėšrūnų grožiu bei jėga - ir šilti jausmai sustiprėja, kai sužinome, kad jiems gresia išnykimas. Bangino patelė su banginukais, skrodžiantys okeaną, atrodo didingi ir jaudinantys dar ir todėl, kad jie gali tapti banginių medžiotojų grobiu. Kai matome, kaip baltasis lokys lekia ledynu, tirpstančiu dėl žmonių kaltės, mes pamirštame, kad jis galėtų sužaloti mus vienu letenos smūgiu. Per televiziją matome gražiausius, specialiai parinktus kadrus iš jų gyvenimo. Ir kaipgi po to galime valgyti karštus patiekalus iš didžiaakių veršiukų, garbanotų ėriukų, pūkuotų viščiukų..?
"Išstūmimas - psichikos reakcija, kuri leidžia mums išmesti į pasąmonę pernelyg drastiškus vaizdus, - aiškina psichoanalitikas Ž. Morelis. - Ji taip gerai mus saugo nuo kaltės jausmo, kad pietaudami visiškai pamirštame, ką iš tikrųjų valgome..."
VERTA ŽINOTI
Abejingumas gyvūnams nėra problema, sako psichologai, tačiau jeigu vaikas patiria malonumą priversdamas juos kentėti, didelė tikimybė, kad jis turi polinkį į deviantinį elgesį (lot. deviatio - nukrypimas). Tarp žudikų, nusikaltusių dėl seksualinių tikslų, 46 proc. vaikystėje arba paauglystėje žiauriai elgėsi su gyvūnais.
-------
Mažas vaikas gali be jokio gailesčio nutraukti musei sparnelius, kad pasižiūrėtų, ar ji sugebės be jų paskristi. Z. Froido nuomone, vaikų siekis patenkinti savo impulsus bet kokiomis priemonėmis - natūralus. Tik bėgant laikui, šeimai auklėjant savo atžalą, vaikas naminį gyvūnėlį pradeda suvokti kaip draugą.
Šaltinis: "Psychologies"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą