Ir gyvatėms reikia žmogaus šilumos

Žal­tys – pui­kus eg­zo­ti­nis gy­vū­nas pra­de­dan­čia­jam

Šiau­lie­tė Gied­rė Vi­čiū­nai­tė prieš pu­sant­rų me­tų gim­ta­die­nio pro­ga do­va­nų ga­vo ku­ku­rū­zi­nį žal­tį var­du Džo. Nors žal­čiai lai­ko­mi lie­tu­viš­ko­mis gy­va­tėms, ku­ku­rū­zi­nių žal­čių tė­vy­nė – Šiau­rės Ame­ri­ka.

„Ma­no žal­tys dar ma­žy­tis, va­di­nu jį sto­ru slie­ku, – juo­kau­ja Gied­rė, – jo il­gis apie pu­sę met­ro“. Tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi ku­ku­rū­zi­niai žal­čiai gy­ve­na iki 20 me­tų ir užau­ga iki dve­jų met­rų il­gio.

„Žal­čiai ne­rei­ka­lau­ja la­bai daug prie­žiū­ros ir pui­kiai tin­ka žmo­nėms, no­rin­tiems au­gin­ti eg­zo­tiš­ką gy­vū­ną, bet ne­tu­rin­tiems daug lai­ko juo rū­pin­tis“, – pa­sa­ko­jo Gied­rė.

­ŽAL­TYS: Iki 2 met­rų užaug­sian­tį žal­tį jo šei­mi­nin­kė Gied­rė kol kas va­di­na sto­ru slie­ku.

Už mei­lę at­si­ly­gi­na mei­le

Au­gi­nant žal­tį, kaip ir bet ko­kią ki­tą gy­va­tę, svar­biau­sia tin­ka­mai įreng­tas te­ra­riu­mas. Tai dau­giau­sia pa­si­ruo­ši­mo rei­ka­lau­jan­tis dar­bas, nes skir­tin­goms gy­va­tėms rei­ka­lin­gos spe­ci­fi­nės są­ly­gos.

„Dau­giau vis­kas la­bai pa­pras­ta“, – ma­no Gied­rė. Kas tris die­nas pa­kei­ti van­de­nį, kar­tą per sa­vai­tę pa­mai­tin­ti ir žal­tys ra­miai gy­ve­na.

„Kai kas įsi­vaiz­duo­ja, kad na­mi­nis gy­vū­nė­lis tu­ri bū­ti toks, su ku­riuo bū­tų ga­li­ma žais­ti, bend­rau­ti, – sa­ko Gied­rė.– Aš sa­vo žal­tį pir­miau­sia lai­kau na­mų de­ko­ro da­li­mi, ta­čiau jis taip pat yra ma­no au­gin­tis, ku­rį aš my­liu“.

Žal­čiai yra drau­giš­ki gy­vū­nai – ant ran­kų pra­tęs bū­ti žal­tys mie­lai su­si­ran­go prie žmo­gaus, lei­džia­si pai­ma­mas ir glos­to­mas. Žal­tys ga­li tap­ti ag­re­sy­vus tik tuo at­ve­ju, jei il­gą lai­ką bū­na vie­nas ir ne­lie­čia­mas – at­pran­ta nuo žmo­nių.

Ap­lin­ki­niams Gied­rės au­gin­tis rū­pes­čių ne­ke­lia.

Sve­čiai, ku­riems gy­va­tė neat­ro­do mie­las gy­vū­nė­lis, Gied­rės na­muo­se tie­siog ap­len­kia kam­ba­rio kam­pe sto­vin­tį te­ra­riu­mą, o su­si­do­mė­ję no­ri žal­tį ap­žiū­rė­ti, paim­ti ant ran­kų.

DRIE­ŽAS: Šis iš Aust­ra­li­jos ki­lęs rop­lys va­di­na­mas Mil­ži­niš­kuo­ju scin­ku, nors suau­gę drie­žai ne­bū­na il­ges­ni nei 50 cm. Tai – vie­nas iš To­mo au­gin­ti­nių.

Smaug­lys – mei­lus ir drau­giš­kas

Šiau­lie­tė Ga­bi­ja Rau­do­nai­ty­tė eg­zo­ti­niais gy­vū­nais ža­vė­jo­si nuo ma­žens, au­gi­no vėž­lius, eg­zo­ti­nes var­les. „Se­niai sva­jo­jau au­gin­ti gy­va­tę, – pa­sa­ko­jo Ga­bi­ja. – Daž­nai ei­da­vau į Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­rą pa­žiū­rė­ti, pa­lai­ky­ti jas ant ran­kų.“

Mer­gi­na au­gi­no ka­ra­liš­ką­jį pi­to­ną, šiuo me­tu tu­ri di­dį­jį rau­do­nuo­de­gį smaug­lį.

„Su gy­va­te ne­pa­žai­si, kaip su šu­niu­ku, ta­čiau jos taip pat yra drau­giš­kos, mei­lios, at­pa­žįs­ta šei­mi­nin­ką“, –pasakoja Ga­bi­ja, sa­vo smaug­lį lai­kan­ti na­mi­niu gy­vū­nė­liu.

Ga­bi­ja džiau­gia­si, kad jos gy­va­tė ne­rei­ka­lau­ja daug prie­žiū­ros – mer­gi­na mo­ko­si už­sie­ny­je ir ne­tu­ri ga­li­my­bės daž­nai grįž­ti na­mo.

Anks­čiau sa­vo gy­va­tes Ga­bi­ja mai­tin­da­vo pe­lių ar žiur­kių jau­nik­liais, ta­čiau tai mer­gi­nai ne­bu­vo ma­lo­nu. Grau­ži­kai jai aso­ci­ja­vo­si su na­mi­niais gy­vū­nė­liais, o ne jų mais­tu.

„Ga­liau­siai pri­pra­ti­nau gy­va­tes val­gy­ti at­šil­dy­tas an­čių šir­de­les – toks bū­das ir pi­ges­nis ir hu­ma­niš­kes­nis“, – ma­no Ga­bi­ja.

Nors gy­va­tes au­gin­ti nė­ra su­dė­tin­ga, gy­va­tei, kaip ir bet ko­kiam ki­tam gy­vū­nui, la­biau­siai rei­kia šei­mi­nin­ko dė­me­sio.

„Ne­sup­ran­tu žmo­nių, ku­rie įsi­gy­ja eg­zo­ti­nius gy­vū­nus ir nie­ka­da nei­ma jų ant ran­kų, ne­bend­rau­ja su jais“, – ste­bi­si Ga­bi­ja. Ji ti­ki, kad vi­si gy­vū­nai no­ri bend­ra­vi­mo ir ši­lu­mos, o kai šių da­ly­kų trūks­ta, gy­vū­nas ga­li pa­si­da­ry­ti ag­re­sy­vus.

Ga­bi­jos smaug­lys drau­giš­kas ir ne­bi­jo žmo­nių. „Daž­nai žmo­nės už­si­no­ri fo­to­se­si­jos su juo“, – šyp­so­si Ga­bi­ja.

Eg­zo­tiš­kų gy­vių au­gin­to­jai vie­ni­ja­si

Rad­vi­liš­kie­tis To­mas Svin­kū­nas eg­zo­ti­niais gy­vū­nais do­mi­si nuo vai­kys­tės, kai įsi­gi­jo grai­ki­nį vėž­lį. Šiuo me­tu To­mo na­muo­se ke­lios de­šim­tys eg­zo­ti­nių gy­vū­nų – gy­va­tės, drie­žai, įvai­rūs na­riuo­ta­ko­jai ir eg­zo­ti­niai žin­duo­liai.

Pra­dė­jęs do­mė­tis eg­zo­ti­niais gy­vū­nais jis su­pra­to, kad Lie­tu­vo­je la­bai sun­ku ras­ti in­for­ma­ci­jos apie prie­žiū­rą, au­gi­ni­mą.

„Tuo me­tu vi­si vėž­lius lai­kė bu­tuo­se be rei­kia­mos įran­gos, to­dėl bu­vo la­bai di­de­lis eg­zo­ti­nių gy­vū­nų mirš­ta­mu­mas“, – at­si­me­na To­mas.

2006 me­tais bu­vo įkur­ta in­ter­ne­ti­nė sve­tai­nė, vie­ni­jan­ti Lie­tu­vos eg­zo­ti­nių gy­vū­nų au­gin­to­jus.

To­mo tei­gi­mu, įkū­rus sve­tai­nę, su­si­do­mė­ji­mas eg­zo­ti­niais gy­vū­nais au­go, at­si­ra­do ir rei­kia­mos įran­gos, ir mais­to, ir pa­čių gy­vū­nų par­da­vė­jų.

„Vis dėl­to mes, en­tu­zias­tai, va­žiuo­ja­me į už­sie­ny­je vyks­tan­čias eg­zo­ti­nių gy­vū­nų pa­ro­das-mu­ges, – pa­sa­ko­jo To­mas. Tik ten ga­li­ma įsi­gy­ti pa­čius įdo­miau­sius, re­čiau­sius gy­vū­nus“.

Gy­vū­nas tu­ri ge­rai jaus­tis

To­mo nuo­mo­ne, dau­gu­mos eg­zo­ti­nių gy­vū­nų au­gi­ni­mas su­dė­tin­gas, bū­ti­na at­si­žvelg­ti į jų rū­šį, kil­mės vie­tą. Rei­kia su­kur­ti spe­cia­lią ap­lin­ką, kuo pa­na­šes­nę į na­tū­ra­lią: jo būs­tas tu­ri pri­min­ti dy­ku­mą, pel­kę ar ato­grą­žų miš­ką. Rei­ka­lin­ga tam tik­ra drėg­mė, tem­pe­ra­tū­ra, mais­tas.

Eg­zo­ti­niai gy­vū­nai per­ka­mi iš vei­sė­jų, ku­rie juos au­gi­na ne­lais­vės są­ly­go­mis. „Gy­vū­nas, at­ke­lia­vęs iš na­tū­ra­lios gam­tos, ne­lais­vė­je daž­niau­siai neiš­gy­ve­na“, – pa­sa­ko­jo To­mas.

Ga­li pa­si­ro­dy­ti keis­ta, ta­čiau To­mo tei­gi­mu, au­gin­ti mū­sų pla­tu­mų rop­lius dėl gam­tos są­ly­gų yra kur kas su­dė­tin­giau nei, tar­kim, Pie­tų Ame­ri­kos ar Af­ri­kos.

„Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma gau­dy­ti ar ki­taip trik­dy­ti mū­sų rop­lių, ku­rių ir taip nė­ra daug“, – per­spė­ja To­mas.

­GY­VA­TĖS: Ga­bi­ja sa­ko, kad gy­va­tės – drau­giš­ki ir mie­li na­mi­niai gy­vū­nai.