Kai paukščiai atsisveikina

Taigi, kai rugpjūtis priartėja prie vidurio, mes net ir būdami maloniam atostogų snūduly staiga atsibundame, pradedame lankstyti pirštus, skaičiuoti: išeitų, mumyse atgyja atostogų prislopintas veiklos genas. Ar gali būti kitaip? Ko gero - ne. Tačiau mes juk nieko neatradome, pati gamta ir visi jos vaikai daro tą patį!

Nepalaikykite to neišmanymu, bet mes kartu su gamta jau ruošiamės rudeniui, galbūt - net žiemai. Pasižvalgykime aplinkui ir pabandykime patvirtinti šiuos žodžius.

Neseniai prie pat Čepkelių pelkės smėlėtuose krantuose stebėjau pačius gražiausius ir anaiptol ne kasdien regimus dieninius drugius machaonus ir šeirius. Buvo ten žieduose ir kitų - spungių, admirolų, dilgėlinukų ir perlinukų, bet man labiausiai akin krito šios dvi rūšys. Aktyviai skraidantys drugiai, sakytum, vis kažko ieškojo. Beje, jų sparneliai buvo labai lygūs, gražūs, visai dar švieži. Negalėjau abejoti - tai po paskutiniųjų lietų ir karščių iš lėliukių „gimę“ suaugėliai, kurie pasaulin atėjo ne šiaip sau: dabar jie skraidinėja ir ieško mitybinių augalų, ant kurių galėtų padėti savo kiaušinėlius. Tam tinka tikrai ne visi augalai - antai, machaono vikšrai graužia skėtinių augalų lapus, juos gali rasti ant laukinės morkos, krapo. Ne mažiau aktyviai pabaliuose ore šaudė stambieji laumžirgiai - žinoma, jie medžiojo uodus ar net aklius - žirgelis yra labai stiprus, gali įveikti net gan stambų vabzdį. Tačiau tai tik stiprybės duodantis užsiėmimas; daugelis laumžirgių skubėjo prie ežerokšnio, kur vandenin turės sudėti kiaušinėlius. Jų lervos vystysis ilgai, vandeny medžios mažesnius ar didesnius gyvius, o kitąmet iš jų išsivystys, išsiris tokie patys žirgeliai.

Ne visi gamtoje dabar tokie šventiškai gražūs ir gerai nusiteikę. Štai stebiu antis, gulbes, kurios plasnoja sparnų bigėmis - didžiosios plasnojamosios jų plunksnos išbyrėjo, auga naujos, o kol tai vyksta, antys negali skraidyti. Žvirbliniai paukščiai taip pat šeriasi, dabar yra „nei kirpti, nei skusti“. Žinoma, jie visų plunksnų (kaip antys, gervės ar gulbės) išbarstyti negali, nes praradę galimybę skraidyti taptų bejėgiai. Jų plunksnelės auga greitai, žiūrėk - apdaras tapo jau lygus, sparnai - glotnūs, labai darnūs. Tik spalvos ne tos, kaip pavasarį - tiesą sakant, tokių jų ir nereikia, nes dabar paukščių rūbas bus skirtas kelionėms ir poilsiui, ne vestuvėms. Ar jie jau skrenda?

Taip, mūsų paukščiai jau iškeliauja. Ne visi, tačiau jų judėjimas žiemaviečių link vyksta. Štai pradingo čiurliai - jeigu ir matote dar šmėžuojančius danguje, žinokite: tai paskutiniai šios vasaros ilgasparniai skrajūnai. Aktyviai skrenda ne taip paprastai matomos, pastebimos nendrinukės, krakšlės, lakštingalos, volungės, raudongalvės sniegenos, medšarkės. Kartu patraukia gegutės, geltonosios kielės, kiauliukės.

Labai pastebimas gandrų skridimas - kas dar turite laiko būti „laisvėje“, galite ore ganyti jų pulkus - vis labiau susiklausančius, darnius. Jie nesudaro trikampio kaip gervės, jie plaukia danguje padriku pulku. Tačiau paukščiai jau apsisprendė: atsisveikino su tėviške ir iškeliauja. Galėtų neskubėti, juk dar tokia graži vasara...