Avietynuose daugiau
Vienintelės mūsų šalyje nuodingos gyvatės angys mėgsta durpingą dirvožemį, aukštapelkes, kur auga kiminų; žolių kupstelius (paprastai šalia jų ir medis auga). Lietuvoje dažniausiai sutinkamos 80-100 cm ilgio angys.
Lietuvos zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė pasakojo, jog angys, kaip ir kiti šaltakraujai gyvūnai, turi įšildyti savo kūną, todėl labai dažnai, ypač saulėtomis dienomis, šildosi atvirose vietose, pamiškėse, šalia žolių kupstų. O į vakarą lenda į pavėsį, šliaužia į mišką medžioti. Apsiniaukusiomis dienomis sutikti minėtą gyvatę mažesnė tikimybė. Nenuostabu, kad avietynuose, kur atviros vietos, daugiau saulės, gyvačių gali būti daugiau.
„Angių populiacija Lietuvoje yra pastovi. Kai būna karštos vasaros, žmonėms atrodo, kad angių smarkiai padaugėja, bet taip nėra, tiesiog jos tampa kur kas aktyvesnės. Galbūt jauniklių išgyvenamumas būna didesnis“, - aiškino A.Pikūnienė.
Pasak jos, žmonės daugiau angių sutinka tuomet, kai keičiama žemės paskirtis ir tam tikroje teritorijoje iškertamas miškas, gyvatės tuomet iš natūralių buveinių šliaužia net į žmonių gyvenamas vietoves. Pasak žinovės, šalia Vilniaus ar Kauno gyvenantys žmonės dažnai jai skambina ir pasakoja, kad savo kiemuose randa angių.
Susivienijimo „Žali.LT“ koordinatorės pavaduotoja Virginija Vingrienė teigė, jog didelio masto miškų kirtimas paprastiems žmonėms labai akivaizdžiai matomas, todėl nenuostabu, kad miško gyventojai, šiuo atveju gyvatės, užklysta ir į kiemus. „Miško kirtimų komerciniais tikslais Lietuvoje yra daug, ypač Dzūkijos pušynuose. Pats Miškų įstatymas yra šiuo metu didelė problema, jis sudaro galimybę keisti miško paskirtį, nors Konstitucijoje sakoma, kad miškas yra specifinė ekosistema ir jo paskirtis gali būti keičiama tik itin retais atvejais, - sakė V.Vingrienė. - Bet nuolatiniai Miškų įstatymo keitimai miško paskirties keitimą padarė plačiai paplitusiu reiškiniu.“
Angis - kanibalė
A.Pikūnienė pasakojo, kad gyventojai nuodingą gyvatę neretai painioja su bekoju driežu - gluodenu. Jis minta vabzdžiais ir graužikais, taigi žmogui jokios žalos padaryti negali. Visų angių skiriamasis bruožas - zigzagas ant nugaros. Vis dėlto angių spalva, priklausomai nuo regiono, gali skirtis nuo juodos iki šviesiai pilkos.
Angis pirma niekada nepuola, tik kai pasijunta nesaugi, įvaryta į kampą. Dažniausiai įgelia, kai žmogus per daug prisiartina uogaudamas ar grybaudamas.
Gyvatės dažniausiai ir įkanda į koją žemiau kelio; taip pat, pasitaiko, į ranką. Todėl žmonės, norėdami apsisaugoti nuo gyvačių įgėlimų, turi avėti kietus, guminius batus, jokiu būdu ne vadinamuosius kroksus ar sportbačius.
Įdomus faktas apie angis: jų didžiausias priešas - angis. Anot A.Pikūnienės, angys yra kanibalės: jei sutiks savo gentainę, suės. Tačiau angių priešai yra ir ežiai, plėšrieji paukščiai, net lapės ar gandrai kartais jų paskanauja.
Pačių angių skanėstai - mažos varlės, graužikai, paukščių kiaušiniai ir jaunikliai, driežai.
„Lietuvoje labai daug metų nėra buvę mirtino atvejo nuo gyvatės įgėlimo, o štai nuo širšių kasmet pasitaiko labai sunkių susirgimų ir net mirčių“, - kalbėjo A.Pikūnienė.
Ekstremalių sveikatai situacijų centro Apsinuodijimų informacijos biuro vyriausioji specialistė Daiva Gutauskaitė teigė, jog pernai dėl gyvačių įgėlimo Lietuvoje gydėsi 15 asmenų. Paprastai kasmet ligoninėse po angių įkandimų atsiduria iki 40 žmonių.
„Senesniems žmonėms, turintiems lėtinių ligų, gyvačių įgėlimai pavojingesni, - sakė ji. - Kadangi po įkandimų atsiranda didelių tinimų, dėkite šaltus kompresus, įgeltą vietą reikia kuo nors pridengti, jokiu būdu nebandyti iščiulpti nuodų, deginti žaizdelės. Būtinai nusiimkite žiedus, apyrankes. Ir vykite į gydymo įstaigą.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą