Pavojus gyvūnų rūšių įvairovei

Piterį Dašaką pagalbos šauksmas pasiekė Džordžijos universiteto Ekologijos institute - ar jis negalėtų kuo greičiau padėti nustatyti, kokie parazitai užpuolė nykstančią sraigių rūšį. Jam buvo paskambinta iš kitapus Atlanto, Londono zoologų draugijos. Ten gyveno paskutiniai Polinezijos sraigių egzemplioriai. Natūralioje aplinkoje, Ramiojo vandenyno pietinės dalies salose, jos išmirė jau prieš 50 metų. Reikalas buvo skubus, P.Dašakas sėdo į lėktuvą. Tačiau zoologas pavėlavo. Tiesa, parazitą jis dar spėjo identifikuoti, tačiau rudos vos 2 cm ilgio sraigės nudvėsė - viena gyvūnų rūšis negrįžtamai dingo. Iš kur atsirado ligos sukėlėjai ir kaip pateko į terariumuose laikomų sraigių pašarą, mokslininkai iki šiol nesupranta. Mokslininkai susidūrė su fenomenu, į kurį iki šiol nebuvo kreipiama didelio dėmesio, - visos gyvūnų rūšies išnykimu dėl ligų. Vėliau jie nustatė pavojingą grybelinę infekciją, užpuolusią įvairias amfibijų rūšis; salamandros įvairiuose Australijos ir Amerikos žemyno regionuose nuo jos išmirė masiškai.

Mokslininkų manymu, dėl daugėjančių infekcijų pirmiausia atsakingas žmogus. Jis skverbiasi į negyvenamas sritis ir užima daugelio gyvūnų gyvenamąją erdvę. Staiga susitinka rūšys, kurių keliai paprastai nesusikerta - infekcinių ligų sukėlėjai lengvai „peršoka“ nuo vienos rūšies į kitą. Mikrobų nešiotojas yra žmogus: šimpanzės Gombės nacionaliniame parke užsikrėtė poliomielitu, kalnų gorilos - tymais. Be to, netoli gyvenviečių laukiniai gyvūnai susiduria su naminių gyvūnų pernešamais ligų sukėlėjais. Pietų Sacharoje gyvenančių laukinių šunų dramatiškai sumažėjo, kai jie užsikrėtė šunų maru. Mikrobų puolimą atlaikė mažiau nei 5000 iš jų. Serengetyje, kur Afrikos laukiniai šunys kadaise buvo labai paplitę, nuo 1991 m. jie laikomi išnykusiais.

Iki šiol virusų plitimas neteisingai buvo laikomas pavojingu tik žmogaus sveikatai. Lasos karštinę platina viena žiurkių rūšis, AIDS ir Ebolos virusai tarp žmonių paplito tikriausiai dėl kontaktų su laukinėmis beždžionėmis. Tik neseniai mikrobiologės Betrisės Han iš Alabamos universiteto vadovaujama anglų ir amerikiečių mokslininkų grupė nustatė, kad primatai yra 18 skirtingų žmonėms potencialiai pavojingų retrovirusų nešiotojai. Todėl beždžionės yra nepaprastai didelis infekcijų šaltinis, iš kurio gali kilti naujos epidemijos.

O gyvūnams pavojus užsikrėsti kyla ne tik gamtoje, bet ir nelaisvėje. Tomas Hildebrantas iš Berlyno zoologijos ir laukinių gyvūnų tyrimo instituto mano, kad gyvūnų transportavimas į rezervatus ar zoologijos parkus yra pagrindinė infekcinių ligų plitimo priežastis: „Evoliucija gyvūnų neparuošė kelionėms lėktuvu po pasaulį. Jų imuninė sistema gali išvystyti apsauginius mechanizmus tik nuo ligų sukėlėjų, su kuriais susiduria ilgą laiką.“ Mokslinės komandiruotės JAV metu zoologas T.Hildebrantas atkreipė dėmesį į Azijos dramblių JAV ir Kanados zoologijos parkuose paslaptingų mirčių seriją - vienuolika dramblių nugaišo nuo nežinomos virusinės infekcijos. Tik neseniai T.Hildebrantui ir jo kolegoms amerikiečiams pavyko identifikuoti ligos sukėlėją. Tai buvo pūslelinės virusas, paprastai puolantis Afrikos dramblius, tačiau jų nesusargdinantis. Tuo tarpu jų giminaičius iš Azijos virusai, sukėlę hemoraginę karštligę, nužudo per keletą valandų - gyvūnai nukraujuoja.

Daugelis Amerikos zoologijos sodų, kitaip nei Europos, jau padarė išvadas: Azijos ir Afrikos drambliai ten laikomi atskirai. Anot T.Hildebranto, „biologinė sulėtinto veikimo bomba“ tiksi Indijos pietuose ir Šri Lankoje. Ten 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečius safari parkuose buvo apgyvendinta daug Afrikos dramblių. „Jei pūslelinės virusai paplis tarp vietos dramblių, prasidės masinė gyvūnų žūtis“, - baiminasi T.Hildebrantas. O Indijos dramblių pasaulyje iš viso yra mažiau nei 60 000, jie įrašyti į nykstančių rūšių Raudonąją knygą.

Augantis infekcinių ligų skaičius ne tik kelia pavojų rūšių gausybei, bet yra ir jau sumažėjusios įvairovės padarinys. Aplinkoje, kurioje rūšių negausu, infekcijos plinta daug greičiau. Geriausias pavyzdys - galvijų įvežimas į Šiaurės Ameriką. Su jais paplito tokios ligos kaip galvijų maras ir tuberkuliozė, kuriomis nuolat užsikrėsdavo bizonai prerijose, nepasižyminčiose rūšių įvairove.

Mokslininkai reikalauja, kad rengiant didelius projektus, be ekologinių padarinių, būtų įvertinama ir naujų epidemijų tikimybė gyvūnams bei žmonėms. „Biologinį užterštumą“ kuo greičiau reikia mažinti atsisakant transportuoti laukinius gyvūnus. Ne tik dėl rūšių, bet ir dėl gyvūnų apsaugos, sako T.Hildelbrantas: „Daugelis zoologijos parkų gyvūnų, vežiojami į vestuves aplink pusę Žemės rutulio, tose kelionėse žūva.“