Dabar įšalusi žemė dunda kaip tas dundulis, Rytų Lietuvoje miškuose dar baltuoja sniego lopai ir ledas. Net ežerų ledas tebėra baltas. Žinia, ateis vidudienis, saulė taip pašildys, pakaitins, kad ledas putos, sniegas tyliai tirps ir gersis į žemę.
Norime to ar ne, bet vis arčiau kalendorinio pavasario vidurys. Žinome, kad jis dabar bus labai „koncentruotas“, turtingas, sakyčiau - kupinas įvykių. Kol mes svajojome apie pavasarį, gamtoje daug kas dirbo savo pavasariškus darbus ir dabar bet kurią akimirką parodys, ką jau nuveikę. Taigi - ką jie nuveikė?
Nors šiek tiek vėluodamos, į neršto vietas patraukė pievinės varlės. Jos visada neršia pirmosios - mums net sunku suprasti, kaip ištvermingai paprasti šaltakraujai varliagyviai kumsi, pliuška vandenyje, kai jo temperatūra vos 6-8 laipsniai, o kūdros vidury dar plūduriuoja ledas. Taigi, nerštą pradeda pievinės varlės, paskui jas keliaus smailiasnukės varlės, pilkosios rupūžės. Jau atgijo angys, gyvavedžiai driežai. Pašvietus saulelei plazda keleto rūšių dieniniai drugiai - jiems paprasčiau, dieną temperatūra pakyla aukščiau 10 laipsnių. Gi naktys vėsios, daugelio naktinių drugių žiemojo vikšrai ar lėliukės, taigi - suaugėliai iš jų risis daug vėliau, tik balandžio gale, gegužę ar net birželį.
Šie gyvūnai - varliagyviai, ropliai, vabzdžiai yra labai jautrūs bet kokiems orų svyravimams. Štai ką tik pasirodė kamanės motinos, kurios peržiemojo urveliuose ar medžių plyšiuose. Plieskiant saulutei jos skraido, renka nektarą ir ieško vietos lizdui. Tačiau pakaks vėsos gūsio, lietaus ar šlapdribos, kamanės pasislėps, nurims ir lauks keletą dienų, kol vėl pašauks šiluma. Bičių nameliuose tas pats. Tiesa, joms paprasčiau - jų visa šeima, jos darbuojasi kartu. Tačiau dar negreitai bitutės sau ir lervutėms turės šviežio maisto - žiedų labai mažai, iki jų skristi orai nėra palankūs. Todėl tenka kliautis žmonėmis ir jų siūlomu sirupu, medaus pakaitalu.
Kol mes laukėme paukščių, daugelis jų ėmė sukti lizdus. Štai ir varna jį jau turi, krankliai, jūriniai ereliai peri. Sujudo kormoranų ir plikųjų garnių kolonijos. Varnėnai prie savo inkilų švilpauja, nardo vidun, pro landą meta lauk pernykščio lizdo šiaudus. Gandrai negali niekur skubėti - tik retam lizde yra jau abu poros nariai. Kol jie susirinks, kol vienas kitą pasveikins, praeis keletas dienų, o tada jau nebus laiko galvoti ir derinti savo nuotaikų - teks dėti kiaušinius ir perėti. Gandrai peri mėnesį, gegužės gale turi ristis jaunikliai. Galbūt - net ne gale, o šiek tiek anksčiau. Taigi, už paukščius viską sugalvojo ir sudėliojo gamta. Jiems tereikia būti uoliais vykdytojais ir nesnausti.
Na, o kaip elgtis mums? Gali būti, kad mes ir vėl daug ką jau pražiūrėjome, nepamatėme. Taigi... Nepraleiskite veltui nė vienos pavasario akimirkos - turite valandėlę po darbų, važiuokite į gamtą, klausykitės strazdų, kvėpuokite žemės aromatu. Būtinai pasiimkite vaikus. Tačiau prieš tai atlikite namų darbus: o jeigu vaikai paklaus - kas čia skraido, kas čia gieda? Jums tikrai bus nesmagu atsakyti: nežinau...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą