Prasidėjo vėsių vasarų ciklas?

Vasaros grožis niekuo nepamatuojamas. Galų gale tai labai subjektyvus dalykas, reikalaujantis nemenko įgūdžio, galų gale - patikrinantis mūsų pastabumą, smalsumą, akies aštrumą. Ar ši vasara jums graži? Neskubėkite atsakyti, geriau iš pradžių apsižvalgykite, žvilgsniu užkliūkite už žalių medžių šakų ir geltonų lapų jų viršūnėse, už gražiai marguojančių pievų, ražienų ir laukuose dūzgiančių kombainų.

Vasaros pradžioje nelaukėme ir nesitikėjome, kad nuo vidurio ji bus tokia lietinga. Lietus gamtoje, kur jau kelerius metus vyravo sausra, buvo lyg atgaiva. Taip atrodė vieną, antrą dieną, savaitę. Po to tos atgaivos buvo vis daugiau, o mūsų nuomonės vis kito: be gamtiškosios vasaros, mes dar norėjome turėti kitokią - savo, „atostogų“ vasarą. Ją įsivaizduojame visai kitaip, reikia pripažinti - per keletą pastarųjų metų mūsų supratimas apie „idealią“ vasarą labai pasikeitė, mes iš savo minčių buvome išbraukę lietų ir apniukusias dienas. Visa tai grįžo ir vėl viskas yra „kaip visada“. Atrodo, kad senosios lietuviškos vasaros scenarijus panašus ir buvo. Tačiau būtume neteisūs, jei manytume, kad vasara turėjo nekintantį savo paveikslą, - kur ten! Gamta gyva kitimu, ir dažniausiai tie kitimai kartojasi, vyksta cikliškai. Po drėgnų, vėsių vasarų (ir metų) ciklo stodavo sausi, karšti, šilti metai. Juos vėl keisdavo vėsesni. Ar ši vasara atvėrė vėsių vasarų (galbūt ir metų su šalta, snieguota žiema?) ciklą, sakyti dar anksti. Palaukime porą metų, pamatysime.

Taigi gamtai ši vasara buvo labai gera. Gal tik žiogai (beje, jau ne pirmus metus, bet tam yra ir kitų priežasčių) groja ne taip intensyviai. Visa kita - gyva, žalia, vešlu. Ir derliaus mūsų laukuose buvo tikėtasi didelio, jo laukta, sulaukta, bet... Jo nuėmimas, javapjūtė užstrigo vos prasidėję. Ir dabar laukuose svyra pajuodę rugiai, kviečiai. Kaip sako, derlių reikia „pasivogti“ nuo lietaus. O tai padaryti kol kas nėra lengva.

Vasaros takas labai žalias. Ne visada taip būdavo - esame regėję antroje rugpjūčio pusėje geltonas, išdegusias pievas, parudavusius ir pageltusius medžių lapus. Nuo lietaus žemė tapo sodresnė, oras švaresnis, o upės ir ežerai - pilnesni. Gali būti, kad kol kas jų vandens lygis nesugrįš, bet jau nenukris iki žemiausios atžymos.

Smėlynuose jau žydi viržiai. Jų žydėjimas vešlus, be didesnių karščių gali užtrukti ilgiau - esant daug saulės, viržiai peržydi labai greitai. Atrodytų - mums tai visai nesvarbu. Ne, viržynų žydėjimas yra paskutinis šiais metais nektaro „pasiūlymas“ bitėms, kamanėms, kitiems vabzdžiams. Šią vasarą bitininkai apibūdina kaip neturtingą. Nors gerai žydėjo liepos, kiti pirmosios vasaros pusės augalai, bet iš jų surinktas medus, atvėsus orams, buvo reikalingas pačioms bitėms. Dar žydėjo grikiai, pievų augalai, tačiau daugiausiai medaus galima gauti iš viržių. Jis labai kvapnus, maistingas. Sako, bitėms žiemai nelabai tinkamas. Na, gerai, jis tiks mums...

Dar vasara. Ji ištiesė takus išeiti, bet kol kas neskubės. Paskubėkime mes, lėkime visi į gamtą, džiaukimės, matykime viską, kas joje vyksta. Vasara nebus amžinai, nepraraskime paskutinių jos siūlomų dovanų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"