"Ar mokslininkai meldžiasi?" - šis sudėtingas ir nevienareikšmis klausimas iškilo mažai mergaitei iš Niujorko 1936 metais. Ir ji šį klausimą išsiuntė Albertui Einšteinui (Albert Einstein).
"Gerbiamas Einšteinai,
per pamokas sekmadieninėje mokykloje mums iškilo klausimas: ar mokslininkai meldžiasi? Ar mes galime vienu metu tikėti ir mokslu, ir religija? Dabar mes rašome mokslininkams ir kitiems svarbiems žmonėms tikėdamiesi atsakymo. Mums būtų didelė garbė, jeigu jūs atsakytumėte: ar mokslininkai meldžiasi ir kaip būtent jie meldžiasi?
Su pagarba Filis."
Po penkių dienų Einšteinas parašė savo lakonišką atsakymą.
"Brangioji Filis,
aš pasistengsiu atsakyti į tavo klausimą taip paprastai, kaip tik sugebėsiu. Štai mano atsakymas.
Mokslininkai mano, kad visi įvykiai, įskaitant žmonių reikalus, vyksta pagal gamtos dėsnius.Todėl mokslininkas negali manyti, kad įvykius įmanoma paveikti meldžiantis, tai yra išreiškiant savo troškimus. Kita vertus, turime pripažinti, kad mūsų tiesioginės žinios apie gamtos jėgas nėra tobulos, taigi galiausiai įsitikinimas, jog egzistuoja pabaiga, viena dvasia, yra grįstas tikėjimu. Ir šis tikėjimas iki šiol labai paplitęs, nepaisant šiuolaikinių mokslo laimėjimų.
Tačiau, be to, kiekvienas, kuris yra rimtai įsitraukęs į mokslinius ieškojimus, yra tikras dėl to, kad tam tikra dvasia, kur kas stipresnė už žmogaus dvasią, viešpatauja Visatos dėsniuose. Taigi mokslinė veikla priveda prie ypatingo tipo religinio jausmo, kuris, be abejonės, skiriasi nuo bet kurio kito, naivesnio.
Širdingi linkėjimai, jūsų A. Einšteinas."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą