Viskas čia atrodo kaip visur: ruda odinė sofa, raštuotas kilimas, dukrytės ir močiutės nuotraukos, bestseleriai knygų lentynose. Butas Ostine (Teksasas) atrodo kaip milijonai kitų vidutinės klasės butų Amerikoje. Būtent čia ir slypi visa gudrybė, nes iš tiesų kambarys kimšte prikimštas nematomos elektronikos: jautrieji elementai registruoja, ar šviesa įjungta, ar ne, kiek sunaudojama elektros energijos, kokia kambario temperatūra, ar reikia laistyti sodo veją.
Paslėpti varikliai judina žaliuzes priklausomai nuo saulės padėties; kameros stebi kiekvieną kampelį, jas galima valdyti per nuotolį, jos, kaip ir viskas, yra prijungtos prie interneto. Visą namą galima patogiai prižiūrėti iš kito pasaulio krašto. Išskridus nebekankins nerimas: o dangau, ar išjungiau viryklę? „Pasiklauskite „namo“, jis žinos“, - sako IBM mokslininkas Džesas Redmanas.
Sveiki atvykę į ateitį, kokią ją įsivaizduoja IBM. Pavyzdiniame bute Ostine, kuris yra mokslo tyrimo laboratorijos dalis, kompiuterių gamybos milžinas pristato naujausią elektronikos pasaulio tendenciją „Pervasive Computing“, tai apytiksliai reiškia „visur kompiuteriai“: virtuvėje, vonioje, automobilyje, ant riešo, marškiniuose, auskaruose ir kada nors gal pačioje ausyje. „Šiandien kompiuterius dar turime įjungti. Ateityje naudotis kompiuteriais bus labai lengva, kaip elektros srove, nes jie paprasčiausiai bus visur“, - sako Džonatanas Prajelas, IBM rinkotyros direktorius.
Gloveris Fergiusonas, konsultacinės firmos „Andersen Consulting“, Palo Alte (Kalifornija) turinčios ateities tyrinėjimo laboratoriją, vyriausiasis specialistas pranašauja: „Mūsų buitis greitai atrodys kaip Disnėjaus filmas, kuriame arbatos puodelis iš tiesų kalbasi su arbatinuku. Viskas aplinkui atgis.“ Nilas Geršenfeldas, knygos „Kai daiktai mokosi galvoti“ autorius, sako: „O kompiuteriai, kuriais iki šiol naudojamės, yra it maži vaikai - jiems reikia dėmesio, juos reikia nuolat prižiūrėti ir jie gali gerokai sunervinti.
Tikslas yra sukurti mašinas, kurios prisitaiko prie žmogaus, kad apskritai nebejustume bendraują su atskirais objektais. Tai, ko gero, yra didžiausia dabarties techninė revoliucija, naudinga žmonėms, kurie iki šiol nesinaudoja kompiuteriu. Svarbiausia ne tai, kad vonia bus prijungiama prie interneto. Svarbiausia tai, kad, pavyzdžiui, seniems žmonėms, kurie iki šiol nesinaudoja kompiuteriu. Svarbiausia tai, kad, pavyzdžiui, seniems žmonėms nebereikės kraustytis į senelių namus.“
Žinome, kad ligoninės pilnos pacientų, kurie išgėrė netinkamų vaistų. Daugelis iš jų yra seni žmonės. Išradimas, kuris galėtų pašalinti šią problemą, - „Andersen Consulting“ elektroninė vaistų spinta: technikos stebuklas mato, kalba ir tam tikru mastu galvoja. Padedama vaizdo kameros ir sudėtingos programos, spinta atpažįsta, kas stovi prieš ją, ir primena, kokių vaistų reikia išgerti. Ant tablečių dėžučių pritvirtinamos aukštosios technologijos etiketės, kad spinta galėtų įspėti, jei ranka siekia ne tos dėžutės. Protinga vaistų spinta atitinka svarbiausią mąstančioms ateities mašinoms keliamą reikalavimą: orientuojasi aplinkoje, gali su ja bendrauti, į ją reaguoti.
„Andersen“ laboratorijoje Palo Alte ant sienos kabo dar protingesnės mašinos prototipas: „Magic Wall“, plokščias, metro skersmens ekranas, iš elektroninės kortelės su mikroschema, kurią turi kiekvienas darbuotojas, atpažįsta kiekvieną praeinantį ir moka pasakyti: „Sveikas, Lukai, dabar 18.30 valandų. Tikriausiai eini namo. Čia naujausi duomenys apie kamščius gatvėse...“ Ekranas yra sujungtas su kompiuteriu, kuris kaupia duomenis apie kiekvieną darbuotoją, žino, kas kur gyvena, kada su kuo susitinka, kokią informaciją gauna elektroniniu paštu. Kompiuteris padaro savo išvadas ir, pvz., per internetą gauna informaciją apie pašnekovus, su kuriais asmuo susitiks 17 val. Arba surenka duomenis apie padėtį keliuose. Arba išanalizuoja naujas elektroninio pašto žinutes.
Svarbiausia yra mobilumas. „Viskas, visada, visur“ - toks mokslininkų devizas. Protingos mašinos radijo bangomis kalbasi su aplinka ir niekada nepraranda kontakto su visur esančiu internetu. Gražus pavyzdys yra „Hewlett-Packard“ projektas „Coltown“. HP mokslo tyrimų centro posėdžių salėje prieš paveikslą stovi Markas Fridas, vienas iš šiame projekte dalyvaujančių inžinierių. Tiesiai po paveikslu kabo maža plokštelė - siųstuvas, perduodantis paveikslo adresą internetu. „Kiekvienas paveikslas turi savo tinklalapį“, - aiškina M.Fridas.
Jame galėtų būti viskas, ką reikėtų žinot apie šį paveikslą, visomis pasaulio kalbomis, galbūt net su videofilmais ir garso klipais. „Galėčiau su rankiniu kompiuteriu vaikščioti po muziejų ir pageidaujama kalba klausytis individualaus gido“, - svajoja M.Fridas. Jis sako, kad projektu jau susidomėjo keletas Europos muziejų. M.Fridas sukūrė ir autobusų valdymo sistemą, kuri per internetą suteikia informaciją, kur šiuo metu yra koks autobusas. Idėja yra tokia: laukiantysis stotelėje bet kokiu prietaisu, turinčiu mobilųjį ryšį su internetu, gali pasižiūrėti, kada iš tiesų atvyks kitas autobusas ir, jei yra laiko, dar nueiti išgerti kavos. Naujoji technika duoda naudos ir tradicinėms ekonomikos šakoms.
Ji bus dar didesnė, kai rinkoje pasirodys visi tie prietaisai, kurie kitiems prietaisams signalizuos, ką jų savininkas norėtų nusipirkti. „Tarkim, ieškau sportbačių, o mano mobilusis pradeda pypsėti, jei praeinu pro parduotuvę, kurioje yra būtent tokių batų, kokių man reikia“, - sako Ronas Speranas, IBM bevielių technologijų vadybininkas. Firma „Geovector“ iš San Francisko ketina dar išradingiau suderinti palydovinę lokaciją, mobilųjį ryšį ir internetą: nukreipus „Geovector“ mobilųjį telefoną, pvz., Aukso Vartų tiltą, beregint bus galima sužinoti, koks tai objektas, kada tiltas buvo pastatytas, kiek litrų dažų kasmet sunaudojama jam perdažyti ir kokie restoranai yra netoliese. „Mūsų technika neatpažįsta statinių, tačiau ji atpažįsta buvimo vietą“, - sako firmos įkūrėjas Džonas Elenbis.
Kiekviename mobiliajame telefone yra įmontuota GPS lokacinė sistema ir savotiškas kompasas - taip „Geovector“ sužino, kur stovi naudotojas, ir į ką jis rodo. Visa kita - informacijos iš duomenų banko gavimas. Čia atsiveria didžiulės galimybės: turistai gali parodyti į muziejų (nežinodami, kad tai muziejus) ir gauti informaciją apie darbo laiką, šiuo metu vykstančias parodas, bilieto kainą. Nekilnojamojo turto makleriai, tiesiog paspaudę mygtuką, gali pasiteirauti apie namų kainas. Parduotuvės galėtų vilioti klientus, informuodamos juos apie nuolaidas.
Tačiau ar ateityje tikrai norėsime visur tampytis mobiliuosius telefonus ir kitokius miniatiūrinius kompiuterius? „Charmed Technology“ taip nemano. Los Andželo firma parodose demonstruoja, kaip iš tiesų turi atrodyti „nešiojamasis kompiuteris“: auskarai, pradedantys mirksėti, kai ateina elektroninis laiškas, apyrankė su mikrofonu diktavimui ir pokalbiams telefonu, segės, atliekančios elektroninės vizitinės kortelės funkciją. Tačiau ir tai tik pradžia. Dženi Tilotson iš „Charmed Technology“ Londone ketina kurti drabužius, kuriais vilkėdami žmonės jaustųsi tikrai gerai: pavyzdžiui, jautrieji elementai, matuodami prakaito išskyrimą ir odos varžą, nustatys, ar žmogus jaučia stresą, o iš mažytėlaičių kaniulių audinyje sruvens raminantys kvapai. „Mes norime drabužius padaryti gyvybingus. Jie turi mus jausti ir reaguoti“, - sako Dž.Tilotson.
Tai primena IBM pavyzdinį butą Teksase. Kelias į jį dar veda pro durininką. Tačiau vieną dieną, kai toks bus visas namas, jis galės savininką atpažinti iš balso, veido ar pirštų antspaudų. „Su tokiais jautriaisiais elementais spynos bus nebereikalingos. Durys atsidarinės pačios, - sako IBM specialistas Džimas Kolsonas. Esant sąlygai, priduria jis šypsodamasis, jei niekas nepakeis programos. - Jei susibarsite su žmona, gali tekti nakvoti lauke.“ Kai kas juk nesikeičia niekada.
Rašyti komentarą