Keltos įvairiausios versijos
Priminsime: akmenys tarsi gyvi juda išdžiūvusio ežero, esančio Mirties slėnyje Amerikos Kalifornijos valstijoje, dugnu. Akmenys yra vadinami šliaužiančiais, plaukiančiais, čiuožiančiais ir net šokančiais. Apie neramų jų gyvenimą liudija pėdsakai - vagos, likusios suskeldėjusiame buvusio ežero paviršiuje. Jos negilios, vos poros centimetrų. Bet labai ilgos. Kai kurios siekia šimtus metrų. Akmenys "išvyksta į žygius" grupėmis ir po vieną. Keli gali pradėti judėti sinchroniškai. Kai kurie staiga sustoja arba keičia kryptį. Būna, kad grįžta - ima judėti į kitą pusę. Akmenys, sveriantys iki 30 kg, keliauja dažnai, 300 kg luitai - kartą per 2 ar 3 metus. Bet jų ryškūs ir gilesni pėdsakai išlieka trejus ketverius metus.
Bandydami paaiškinti šį fenomeną, entuziastai kėlė įvairiausias, bet neįtikinamas teorijas - iki piktųjų dvasių, gyvenančių akmenyse. Buvo įtariami žemės drebėjimai: neva luitai ir juda nuo virpesių žemės gelmėse. Bet seisminis aktyvumas šiame rajone yra labai retas ir itin silpnas. Buvo įtariami ir stiprūs dykumos vėjai. Tačiau pagal matematinį modelį vėjo greitis turėjo siekti kelis šimtus kilometrų per valandą, kad išjudintų iš vietos net ne patį didžiausią akmenį.
Prieš keletą metų, regis, visai logišką hipotezę iškėlė profesorius Ralfas Lorencas (Ralph Lorenz). "Kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, ir akmenys, ir ežero dugnas pasidengia plonu ledo sluoksniu. Atšilus ežero dugnas atitirpsta ir sušlampa, o akmenys nespėja. Todėl jie pradeda tiesiog plaukti purvu, slysdami ledo danga, kuri gerokai sumažina trintį. Tokiomis sąlygomis užtenka net nedidelio vėjelio, kad akmenys judėtų greičiau. Norėdamas pademonstruoti savo atradimą, mokslininkas atliko eksperimentą. Jis sušaldė šlapią vidutinio dydžio akmenį ir padėjo jį ant padėklo, ištepto šlapiu moliu, ir, papūtęs į akmenį, išjudino jį iš vietos.
Bet pasirodė, kad ir ši hipotezė nebuvo teisinga, tuo įsitikino ir pats Ralfas Lorencas, vadovavęs akmenų stebėjimo eksperimentui.
Stebėjimui - GPS prietaisai
Gavę leidimą, mokslininkai slėnyje įrengė meteorologijos stotį, kuri be temperatūros, drėgmės ir panašiai, visąlaik fiksavo vėjo jėgą ir kryptį. Bet svarbiausia, kad eksperimentuotojai prie 15 akmenų pritvirtino GPS prietaisus jų judėjimui sekti. Ir ėmė laukti. "Mes manėme, kad galbūt praeis 5 ar net 10 metų, kol iš vietos pajudės bent vienas akmuo, - sako R.Lorenco kolega prof. Ričardas Norisas (Richard Norris). - Bet mums pasisekė anksčiau. 2013 metų gruodį Ričardas ir jo brolis Džimas (Jim Norris) atvyko į Mirties slėnį ir pamatė, kad kai kuriose išdžiūvusio ežero dugno vietose atsirado vandens, jo sluoksnio storis buvo 7 cm. Netrukus prietaisai parodė - akmenys ėmė judėti. Stebėjimais nustatyta: akmenys ima judėti sutapus keliems veiksniams. Iš pradžių toje vietoje, kurioje guli akmuo, atsiranda bala - gana gili, kad pašalus apsitrauktų ledu, bet nesušaltų iki dugno. Kartu bala neturi būti tokia gili, kad visai apsemtų akmenį, jis turi kyšoti. Šiltą saulėtą dieną ledas kartu su įšalusiu į jį akmeniu suskyla į keletą dalių - gana stambių plokštelių, primenančių bures. Štai jas vėjas ir stumia. O ledo plokštės tempia akmenis. Šie - vos pakelti, bet vis dar liečiantys žemės paviršių, brūžina ežero dugną, palikdami vagas. Varomąją jėgą sukuria vėjas, pučiantis 3-5 m per sekundę greičiu. Keliamąją - 3-5 mm storio ledo plokštės. Per minutę akmenys "nuplaukdavo" apie 2 metrus, kartais 6. Vos per pustrečio mėnesio, kol ežero dugne telkšojo didelės balos, mokslininkai užfiksavo penkis akmenų "šokius", kuriuose dalyvavo šimtai akmenų. Kai kurie, judėdami grupėmis, nukeliaudavo 60 metrų.
Paskutinioji mįslė
Atskleistas akmenų judėjimo mechanizmas paaiškina visas fenomeno keistenybes, kurios anksčiau atrodė antgamtiškos. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kodėl vieni juda, o kiti stovi vietoje. Todėl, kad vieni įšalo į ledą, o kiti ne. Kodėl kai kurie akmenys juda lygiagrečiai? Todėl, kad buvo įšalę į tą pačią ledo lytį. Pastebėta, kad kai kurie akmenys dingsta. Vagos yra, o akmenų nėra. Anksčiau buvo manoma, kad juos vagia turistai. Juk daugelis tiki, kad šliaužiantys akmenys pasižymi magiškomis galiomis. Bet galbūt akmenys tiesiog persikėlė į kitą vietą, nepalikę vagų. Taip gali įvykti, jei keliautojas nedidelis, o ledo lytis pakelia jį tiek, kad jis nebeliečia paviršiaus.
Nevisiškai aišku, ar tinkamo dydžio lytys pajėgia išjudinti kelių šimtų kilogramų svorio akmens luitus. Tokių milžinų vagų yra. Bet užfiksuoti patie judėjimo kol kas nepavyko.
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą