Jeigu nei asmeniniai reikalai, nei bendros veiklos partnerių neįkvepia bendrauti, jeigu namo kiekvienas grįžta giliai atsidusęs ir abu pasineria į nervingą tuštumos atmosferą, nuobodulys patvirtina - meilės nebėra, o santykiai griūva.
Įsistebeilijusi į lėkštę ji stumdo joje daržoves. Jis tyrinėja taurės kojelę, slapčiomis žvilgčiodamas į laikrodį. Laikas tarsi sustojo. Ramus šeštadienio vakaras restorane. Jiems dabar derėtų džiaugtis poilsiu, buvimu kartu, tačiau... nuobodu. Turbūt ne vienam teko matyti tokią porą, sukaustytą nematomo nuobodulio. Kaip taip gali nutikti? Kaip galima nuobodžiauti dviese, juk tai - vienišių lemtis?
Stabilūs, vadinasi, nuobodūs?
„Nuobodulys – jausmas, kurį kartkartėmis jaučia kiekvienas, - nemalonus ir skausmingas, - psychologies.ru teigia psichologė Liudmila Šeigerova. – Tokiais momentais kiekviena sekundė trunka amžinybę.“
Šis pojūtis niekuo nepanašus nei į neturinčio kuo užsiimti vaiko dykinėjimą, nei į lietingos dienos lėtą tekėjimą. Tikras nuobodulys tikrina mūsų santykio su pasauliu tvirtumą. Filosofas Vladimiras Jankelevičius tau vadina „užstrigimu tarp“: mes tarsi negalime pajudėti, jaučiamės sukaustyti laukimo, slegiami tuštumos ir nenaudingumo. Gyvenimo skonis dingsta, o mes nieko negalime padaryti. Šis interesų ir prasmės netekimas dažnai pasireiškia tam tikrose srityse, neretai santykiuose su partneriu.
„Nuobodulys sukelia nuovargį ir nepasitenkinimą santykiais“, - teigia L.Šeigerova. Jis tarsi meilės laidotuvių varpas: partnerį jau taip gerai pažįstame, kad nebeturime jam ką pasakyti.
„Man nuobodu“ – reiškia „Aš tavęs daugiau nebemyliu“ arba „Per daug gerai tave pažįstu“?.. Ne, taip galvoti – klaida! Juk net savęs negali pažinti visiškai, ką jau kalbėti apie kitą
Nuobodulio akimirkomis vertėtų prisiminti, kad nepasitenkinimas – viena psichikos savybių, mūsų buvimo formų. Ji nenusijusi nei su nemokėjimu gyventi, nei su kito netobulumu, todėl dėl savo nuobodulio nereikėtų kaltinti kito, įsitikinusi sociologė Veronik Naum-Grapp.
„Šiuolaikinėje visuomenėje ilgalaikė monogaminė santuoka asocijuojasi su rutina, banalumu, inertiškumu. Tačiau ar mes turėtume gyventi pagal visko – partnerių, užsiėmimų, interesų, laimėjimų – dauginimo įstatymą? – svarsto sociologė. – Šiandienį gyvenimą valdo lozungai, kurių pagrindinis – sėkmė. Ir jeigu kasdien „eiti į tą patį darbą“ arba „mylėtis su tuo pačiu žmogumi“ man reiškia, jog „gyvenimas nenusisekė“, vadinasi, tai reikia kuo greičiau keisti. Tuomet greičiausiai sau ir pasakysiu, kad man nuobodu. Šiandien daugybė porų išsiskiria todėl, kad ėmė dviese nuobodžiauti.“
Ieškoti to, kas jungia
Tikrasis nuobodulys daug žiauresnis negu nuovargis, sukeltas buities. Nuo jo sklinda: „tai nepakeliama“.
„Tačiau kol vieno partnerio žodžiai randa atgarsį kito širdyje, meilė dar gyva, - teigia psichoanalitikas Patrikas Lambule. – Taip, nuobodulys įsiveržė į mūsų porą, tačiau mes nebūtinai nebemylime ir nebūtinai nebemyli mūsų. Jausmo praradimo jausmas greičiausiai kalba tik apie tai, jog reikalingi nauji energijos šaltiniai, reikia ką nors keisti.“ Galų gale visos poros kartais išgyvena abejonių momentus: gal dar ką nors nuveiksime... bet nebūtinai.
Šiai būsenai pakeisti – tik vienas kelias: kalbėtis. „Porai reikia ieškoti juos jungiančios kalbos, - pataria psichoterapeutė Jekaterina Michailova. – Kartu žiūrėti filmus, perkaityti tą pačią knygą, kartu su partneriu išgyventi naują patirtį. Tinka viskas: bendras hobis, stalo žaidimai, sporto klubo lankymas... Net dalyvavimas visuomeninėje akcijoje gali pagerinti santykius.“
Nuobodulys - kaip jausmo nebuvimas
Tačiau jeigu nei asmeniniai reikalai, nei veiklos partnerių neįkvepia bendrauti, jeigu namo kiekvienas grįžta giliai atsidusęs ir abu pasineria į nervingą tuštumos atmosferą, nuobodulys patvirtina, kad meilės nebėra, o santykiai griūva.
„Vieną vakarą su Aleksu užėjome į mums žinomą kavinę, - prisimena Viktorija. – Staiga pajutau, kad ir mes tapome viena tų nuobodžiaujančių porų, iš kurių šaipėmės romano pradžioje. Aš buvau bespalvė, jis – tuščias. Neturėjome apie ką kalbėtis. Gerai, kad grojo muzika... Kažkas manyje sulūžo ir buvo labai liūdna.“ Tuo metu Viktorija su Aleksu kartu gyveno pusantrų metų.
„Suvokti, pajusti, kad ankstesnio susiliejimo su partneriu nebebus – itin skausmingas išgyvenimas, - sako psichoanalitikas Žanas Žakas Moskovičius. – Tai kaip artimojo mirtis – viduje akimirksniu atsveria tuštuma, supratimas, kad nebėra ko laukti. Nemeilė – kaip žingsnis į bedugnę. Svaiginantis, blogąja prasme, jausmas.“
Kas kaltas?
„Jam (jai) su manimi nuobodu...“ Toks suvokimas ne vieną privers svyruoti. „Kartą savaitgalį su Julija buvome namuose, nieko neveikdami voliojomės ant sofos, - pasakoja 28-erių Sergejus. – Paklausiau, kodėl ji pastaruoju metu taip dažnai tyli. Sumišusi ji prisipažino, kad nuobodžiauja. Ant manęs tarsi užgriuvo siena. Nuo to laiko bijau, kad ji mane paliks.“
„Kai suprantu, kad partneriui su manimi nuobodu, mano įvaizdis, kurį (kaip man atrodė) jis buvo apie mane susidaręs, griūna, - aiškina Ž.Ž.Moskovič. – Tai netektis – netenku įprasto palaikymo. Kito meilė pateisina mūsų buvimą, o svarbiausia apibūdina mane kaip vertingą būtybę... Vaikišką visagalystę, kurią kitas buvo man grąžinęs, grubiai atimama.“
Tačiau jeigu nebeturite ką kitam pasakyti ir neįdomu jo klausytis, ar tai ne todėl, kad nebeklausote savęs? Galbūt laikas atsisukti į save ir paklausti: iš kur atsirado nuobodulys? Kodėl visa tai, kuo gyvenome iki šiol, tapo nebesvarbu?
Nuobodulys naudingas tuo, kad siunčia aiškų signalą: „Kažkas pasikeitė ir mums nebepavyks į pasaulį žiūrėti kaip anksčiau.“ Bet kaip tuomet? Ieškoti atsakymo į šį klausimą turėsite kiekvienas – vieno recepto nėra. Kinų patarlė sako: „Niekada neklausk kelio to, kuris nežino. Kitaip pasiklysi – niekada nerasi savęs“.
LSVEIKATA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą