Vakarinė, arba Raudų, siena – viskas, kas liko iš 70 metais po Kristaus sugriautos šventyklos. Visa siena tęsiasi maždaug 500 metrų, didelė jos dalis – po žeme. Vieta, kur tikintieji gali melstis, yra maždaug 50 metrų ilgio, 15 metrų aukščio. Tai bene švenčiausia vieta judėjams, bet laiškelius Dievui jos plyšiuose palieka įvairių tikėjimų žmonės.
Raudų sienos vyriausiasis rabinas Shmuelis Rabinowitzius sako, kad karalius Saliamonas nurodė, jog šioje vietoje turi būti kiekvieno maldų, prašymų buveinė, kad Dievas juos išgirstų.
Raudų sienos rabinui tenka rūpintis, kad atsirastų vietos naujiems laiškeliams, o dukart per metus, prieš didžiąsias šventes, Raudų siena tvarkoma, laiškeliai surenkami. Laiškai, atsiųsti faksu arba elektroniniu paštu, taip pat už nedidelį užmokestį pasiekia Raudų sieną. Jais rūpinasi ir Izraelio paštas, gaunantis šimtus vokų, ant kurių užrašyta „Jeruzalė, Dievui“. Laiškeliai iš giliausių plyšių iškrapštomi tik medinėmis lazdelėmis.
„Toroje parašyta „nedėk geležies ant švento altoriaus, geležimi žudoma, griaunama“. Todėl naudojame medį, kuris nedarko, nežeidžia, negriauna. Taip buvo daroma Šventyklos laikais, taip elgiamės ir mes“, – sako Raudų sienos vyriausiasis rabinas.
Jis užtikrina – laiškelių niekas neskaito ir nenaikina, jie laidojami Jeruzalėje, Alyvų kalne, kaip ir judėjų šventieji raštai Toros. Bet sieną būtina išvalyti – nors dvasinės erdvės milijonams laiškelių Dievui nestinga, nevalant Raudų sienos, vietos gali pritrūkti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą