Pasididžiavimas. Viltis. Pagarba. Ir, žinoma, skaudus pralaimėjimo kartėlis. Stebint lemtingąsias rungtynes maišėsi patys prieštaringiausi jausmai. Tačiau kokios gi emocijos virė pačių krepšininkų ir jų artimųjų širdyse? Ir kaip jautėsi tie, kuriuos milžiniškas sirgalių ir žiniasklaidos dėmesys užklupo pirmą kartą?
Jonas Valančiūnas - krepšininkas, kuriam visuotinė euforija ir didžiulė atsakomybė aikštelėje visiškai nauja patirtis. Prieš keletą metų Jonas galėjo tik pasvajoti, jog ateis metas, kai jis ne tik stovės vienoje eilėje su garsiausias Lietuvos krepšininkais, nuo vaikystės garbintam Robertui Javtokui spaus ranką, bet ir žais vienoje komandoje. Tačiau šie metai Jonui tapo tikra staigmena. "Džiaugiuosi už sirgalius, kad taip mane palaiko. Ačiū jiems. Aš stengiuosi kuo didesnį darbą padaryti aikštelėje", - LNK laidoje "Neišgalvoti gyvenimai" antradienio vakarą pasakos Jonas Valančiūnas.
Nors kalbėdamas apie krepšinį Jonas nedaugžodžiauja, artimieji žino: aikštelė ir kamuolys - visas jo gyvenimas. Jono mama Danutė Valančiūnaitė yra sakiusi: jau pirmaisiais sūnaus gyvenimo metais suprato, kad jis bus sportininkas. Išskirtinis vaiko ūgis ir puikūs trenerių vertinimai leido spėti: Jonas Valančiūnas eis toli. Tiesa, dabar krepšinio žvaigždė tikina, jog tik per plauką netapo ne profesionaliu krepšininku, bet šokėju.
"Kai buvau antroje klasėje, mane draugas pakvietė lankyti krepšinį. Užsikabinau. Bet tada dar lankiau ir pramoginius šokius, todėl teko derinti repeticijas su krepšinio treniruotėmis", - prisimins Jonas Valančiūnas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą