Akademikas Alfonsas Bertijonas (Alphonse Bertillon), garsusis prancūzų kriminalistas, nuo 1880 m. vadovavęs Paryžiaus policijos prefektūros identifikavimo biurui, buvo laikomas neginčijamu savo srities autoritetu. Jis sukūrė antropometrinį (tai yra pagal išorinius duomenis) nusikaltėlių atpažinimo metodą. O štai į daktiloskopiją - pirštų rašto tyrimą ir lyginimą - jis žiūrėjo su nepasitikėjimu ir apmaudžiai apsiriko. Dabar daktiloskopija yra pripažintas metodas, ir jos istorijoje yra daug įdomaus.
Seklio Bertijono klaida
1911 m. rugpjūčio 21-ąją įvyko „amžiaus vagystė“: iš Luvro buvo pavogta „Džokonda“, Leonardo Da Vinčio šedevras. Kilo baisus skandalas. Luvro direktorius, pasigyręs, kad lengviau iš Prancūzijos pavogti Paryžiaus Dievo Motinos katedrą negu iš jo „Džokondą“, buvo priverstas atsistatydinti. Didelis triukšmas kilo ir pasaulio spaudoje. Žurnalistai šią istoriją pavertė pagrindiniu metų įvykiu. Į nusikaltimo vietą atvyko vidaus reikalų ministras, generalinis prokuroras, policijos viršininkas ir pats Alfonsas Bertijonas. Bet garsieji sekliai, tuo metu laikomi geriausiais pasaulyje, pateko į aklavietę. Buvo rasti tik paveikslo rėmai, numesti ant vienų tarnybinių Luvro laiptų. Ant rėmų A.Bertijonas pamatė ryškų piršto atspaudą. O tyrimas sustojo net dvejiems metams. Nusikaltimą atskleidė anaiptol ne A.Bertijono darbuotojai. 1913 m. gruodžio 2-ąją pas vieną Florencijos antikvarą atėjo jaunas vyras pasivadinęs Leonardu, ir pasiūlė iš jo pirkti... „Džokondą“. Sukrėstas antikvaras nuvyko pas Leonardą į viešbutį, kur ir pamatė šedevrą. Leonardas, tikrasis vardas Vinčencas Perudža (Vincenzo Peruggia), buvo suimtas. Tardomas jis papasakojo, kaip pavogė paveikslą. Sulyginus jo pirštų atspaudus su rastuoju ant paveikslo rėmų, buvo patvirtinta, kad nusikaltimą įvykdė būtent jis. Ir tuomet paaiškėjo, kad V.Perudžą ir anksčiau buvo ne kartą sulaikiusi Paryžiaus policija, jo pirštų atspaudai buvo policijos kartotekoje. Kaip rašė laikraščiai, „vietoj dvejų metų šį nusikaltimą buvo galima atskleisti per dvi valandas“.
Šis epizodas pakirto tikėjimą A.Bertijono genialumu. Aišku, dėl to buvo kaltas pats A.Bertijonas, visiškai nevertinęs daktiloskopijos, kitaip nei antropometrijos. Dabar sunku pasakyti, ar jis nuoširdžiai klydo, ar tiesiog pavydžiai gynė savo teoriją. Bet „Džokondos“ atvejis padėjo daktiloskopijai apginti savo pozicijas.
Pamiršta sena
Dažnai būna, kad nauja - tai pamiršta sena. Taip atsitiko ir su daktiloskopija. Rytuose ji buvo žinoma jau prieš tūkstantmečius, o Europoje apie ją sužinota tik XIX a. Vienas didžiausių šios srities specialistų Edmonas Lokaras (Edmond Locard) europietiškos daktiloskopijos tėvu laikė Janą Purkinė (Jan Purkyne), kurio knyga „Apie regėjimo organų ir odos fiziologinius tyrimus“ pirmą kartą buvo išleista 1823 m. Iš pradžių susidomėjimas pirštų raštų tyrinėjimais buvo grynai mokslinis, bet labai greitai įgijo ir praktinės reikšmės. Juk XIX a. pradžioje, audringai vystantis ekonomikai, pradėjo augti ir nusikalstamumas. Visuomenė ieškojo priemonių, kaip apsiginti. Valdininkai, grįžę į metropolijas po tarnybos kolonijose, parvežė ir Rytuose įprastą žmogaus asmenybės nustatymo ir nusikaltėlių išaiškinimo būdą - daktiloskopiją.
Chiromantai ir kriminalistai
Kinijoje, Korėjoje ir Japonijoje jau nuo VII a. pasirašant svarbias sutartis prie dokumento būdavo prispaudžiamas raudonais dažais išteptas pirštas - atspaudas pakeisdavo parašą. Viename XII a. kinų romane buvo pasakojama apie tai, kaip žudikas nustatomas pagal pirštų atspaudus (tiesa, tokio atpažinimo technika nebuvo aprašyta). Su daktiloskopija buvo glaudžiai susijusi ir tradicija burti pagal delno odos raštus - chiromantija. Senovėje chiromantijos gerbėjai buvo Mesopotamijos gyventojai, graikai, romėnai, indai. Iš jų chiromantija paplito visame pasaulyje. Tai patvirtinama Biblijos pranašo Jobo knygoje: „Ant kiekvieno žmogaus rankos Jis (Dievas) uždeda antspaudą“. Chiromantai skyrė tris pagrindines delno linijas, taip pat septynias kalvas, pavadintas Saulės, Veneros, Merkurijaus, Saturno, Jupiterio, Marso ir Mėnulio vardais. Linijų išsidėstymas, jų padėtis kalvų atžvilgiu padėdavo sužinoti likimą. Chiromantija žavėjosi Cezaris, Avicena, daugelis karalių ir imperatorių. Dar XVIII a. pradžioje kiekviename Vokietijos universitete buvo chiromantijos katedra. Beje, chiromantija neišvengė kritiško požiūrio. Jau senovės Graikijoje buvo sakoma: „Bet kurio būrimo sėkmė priklauso nuo buriančiojo įžvalgumo“.
Bet moksle neretai būtent suklydimai išveda tyrinėtojus į teisingą kelią. Astronomija kilo iš astrologijos, chemija - iš alchemijos, o chiromantija virto griežtai moksliniu rankų odos raštų tyrinėjimo metodu - daktiloskopija.
Astronominiai skaičiai
Šiuolaikinė daktiloskopija grindžiama trimis svarbiomis pirštų atspaudų ypatybėmis - jų individualumu, nekintamumu ir galimybe sulyginti. Raštas ant pirštų pagalvėlių išryškėja dar negimus ir išlieka visą gyvenimą. Halės universiteto antropologijos profesorius Henrikas Velkeris (Heinrich Welker) pasidarė pirštų atspaudus 1856 m. Po 41 metų jis savo bandymą pakartojo - atspaudai nė kiek nepasikeitė. Odos raštų stabilumas buvo tikrinamas ne kartą. Tyrinėtojai plikydavo pirštus verdančiu vandeniu, odą degindavo, apdorodavo rūgštimis... Bet traumų vietoje užaugusios jaunos odos raštas vėl buvo toks pats. Prancūzų kriminalistas Žanas Luji Baltazaras (Jean Louis Balthasar) atliko įdomius skaičiavimus. Pagal jį dviejų žmonių pirštų atspaudų visiško atitikimo tikimybė yra lygi keturiems šimtuoju laipsniu. Tai yra daugiau negu Žemę nuo artimiausios žvaigždės skiriančių centimetrų skaičius. Kol kas nežinoma nė vieno atvejo, kad būtų sutapę dviejų žmonių pirštų atspaudai.
„Jūs tai padarėte!“
Pirmasis aprašytas nusikaltėlio išaiškinimo pagal pirštų atspaudus atvejis buvo toks: XIX a. pabaigoje Tokijuje dirbo škotas gydytojas Henris Fuldzas. Netoli jo namų pro išbaltintą tvorą pralindo vagis ir ant tvoros paliko suodžiais išteptų pirštų atspaudus. Kol H.Fuldzas tyrinėjo vagies pirštų atspaudus (o jis seniai domėjosi daktiloskopija), buvo sulaikytas įtariamasis. H.Fuldzas sulygino atspaudus ir padarė išvadą, kad tai ne tas žmogus. Po kelių dienų buvo areštuotas kitas įtariamasis. Daktaras Fuldzas vėl sulygino atspaudus, ir jie visiškai sutapo. 1880 m. spalį Anglijos žurnalas „Nature“ išspausdino straipsnį apie šį atvejį, nes jis buvo unikalus. Mūsų laikais įsivaizduoti kriminalistiką be daktiloskopijos yra neįmanoma. Nusikaltėlio negelbsti net pirštinės. Atspaudai vis tiek lieka, o naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis juos aptikti nėra sunku.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą