Ką religijai pranašauja statistika?

Beveik ketvirtadalis europiečių save įvardija agnostikais arba ateistais, o per pastarąjį dešimtmetį, „Eurobarometro“ apklausų duomenimis, netikinčiųjų padaugėjo 5 procentais. Tačiau Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro (VU RSTC) docentė Aušra Pažėraitė sako, kad vienareikšmiškai teigti globalų tikinčiųjų sumažėjimą negalima: pastebima ir priešingų tendencijų, kai gana sekuliarias šalis apima religinės karštinės ar paūmėja jaunosios kartos religingumas. LRT.lt kalbintų religijotyrininkių teigimu, galima tikėtis religijų išnykimo atskirose visuomenėse, tačiau visiška religijų pabaiga – utopija.

2005-aisiais „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 18 proc. europiečių teigė netikintys Dievu ar kitomis aukštesnėmis jėgomis, 2010-aisiais taip teigiančių buvo 20 proc. 2012 metais netikinčiaisiais arba agnostikais save vadino 16, o ateistais – 7 proc. europiečių.

Daugiausiai ateistais save laikančių žmonių, 2012 metų „Eurobarometro“ duomenimis, buvo Čekijoje (20 proc.), Prancūzijoje (16 proc.), Slovėnijoje (16 proc.), Estijoje (15 proc.). Agnostikų – Nyderlanduose (41 proc.), Čekijoje (39 proc.), Švedijoje (30 proc.), Jungtinėje Karalystėje (27 proc.). Latvijoje save agnostikais laikė 21, Estijoje – 22 proc. gyventojų.

Lietuvoje 2005-aisiais 49 proc. apklaustųjų teigė tikintys Dievu, 12 – netikintys, 3 proc. buvo neapsisprendę. 2010-aisiais Dievu tikinčiais save įvardijo 47, netikinčiais – 12, o neapsisprendę buvo 4 proc. apklaustųjų. 2012 metų apklausoje save ateistais įvardijo 2 proc. lietuvių, 6 proc. save vadino netikinčiaisiais/agnostikais.

VU RSTC direktorė profesorė Rita Šerpytytė sako, kad tokioms sociologinėms apklausoms būdingas pernelyg didelis pasitikėjimas tuo, ką apie save žmogus sako, o kalbėjimas ir tikrovė gali būti netapatūs.

„Neneigiu tų statistinių duomenų, tačiau manau, kad jie yra ganėtinai paviršutiniški. Sociologai tyrinėja fenomenus, apie kurių turinį dažnai net nesusimąsto. Žmogaus atsakymai į klausimus ir pati tikrovė šiuo atveju nėra tapatūs. Kultūriškai angažuotą žmogų atsigręžti į tikėjimą gali paskatinti paskaita, knyga, seminaras. Praradimo akivaizdoje, kritinėje situacijoje žmonės dažnai tampa religingi – pajunta, kad tiki, jog yra kažkas, kas jiems padės. Tuomet, patys nežinodami kuo, tiki beveik visi, bet tada sociologai neateina jų apklausti“, – pažymi R. Šerpytytė.

Savo ruožtu A. Pažėraitė pabrėžia, kad vienareikšmiškai teigti globalų tikinčiųjų sumažėjimą negalima: pastebima ir priešingų tendencijų.

„Dažnai gana sekuliarias šalis apima religinės karštinės, paūmėja jaunosios kartos religingumas, būna ir priešingai. Kalbant apie Lietuvą, visuotinis gyventojų surašymas nerodo, kad per dešimt metų XXI amžiuje būtų įvykęs koks nors ryškus statistinis pokytis. Iš statistikos matome tik tiek, kad didžioji dauguma gyventojų save tebepriskiria Romos Katalikų bažnyčiai, nors nėra labai religingi“, – sako A. Pažėraitė.

Bažnyčių tuštėjimo metas

R. Šerpytytė pastebi, kad Vilniaus centre – mažoje erdvėje – yra labai daug bažnyčių, o tai reiškia, jog tam tikru metu šalies sostinės gyvenimas buvo persmelktas religingumu. Tačiau šiandieną Lietuvoje ir visoje Europoje (pirmiausiai krikščioniškame pasaulyje) bažnyčios pastatas yra tuštesnis nei anksčiau, ne toks pilnas net ir per šventes.

„Šiandieną į šv. Mišias dažnai ateinama kaip į spektaklį. Tai išoriškai pasikeitusio mūsų mentaliteto, situacijos išraiška. Bet tai nerodo tikrosios tikėjimo padėties. Net didelė žmonių minia bažnyčioje dar nieko nepasako apie tikrąjį tikėjimą, religingumą. Taip, pakitęs požiūris į bažnyčią yra sekuliarizacijos išraiška, tačiau kol dar žinome, kas yra bažnyčia, atpažįstame Dievo vardą, tol nesame absoliučiai sekuliarizuoti. Sekuliarizacija parodo ne vien religijos sumenkimą, bet ir jos išlikimą“, – kalba profesorė.

LRT.lt pašnekovė sako, kad į bažnyčią mes žiūrime tarsi į mūsų atžvilgiu svetimą institutą, aptarnaujančią įstaigą, kuri turi kažką duoti ir nesusimąstome, kas jos atžvilgiu esame mes. Tačiau, anot VU RSTC vadovės, gilumine prasme katalikiškoji krikščionybė niekada nebuvo pagrįsta tokia bendruomenės ir bažnyčios kaip bendruomenės samprata. „Bažnyčia gyva tiek, kiek žmogus pats yra bažnyčia“, – sako R. Šerpytytė.

Savo ruožtu Aušra Pažėraitė pažymi, kad daugeliui žmonių, bent jau Lietuvoje, religingas gyvenimo būdas yra svetimas. Įtakos tam turėjo sovietmetis, kurio ideologija nebuvo palanki religingumui tvirtintis kaip tradicijai, įgyjamai socializuojantis. Religingumo paūmėjimas vos atgavus nepriklausomybę (ne tik katalikiško, bet ir įvairių naujųjų religinių judėjimų), anot A. Pažėraitės, yra sietinas su laisvės atgavimu ir galimybe laisvai praktikuoti tai, kas buvo draudžiama ar kitaip ribojama.

„Tačiau platesni sluoksniai kaip buvo, taip ir liko mažai religingi. Lieka klausimas, kiek iš jų yra tikrai netikinčių, ateistų, ar abejojančių. Greičiau galima kalbėti apie tiesiog abejingus. O abejonių priežastys gali būti įvairios. Jei, pavyzdžiui, žmogaus tikėjimas rėmėsi kunigo autoritetu, jis gali lengvai sugriūti, susidūrus su kokiais nors skandalais bažnyčioje. Tokiais atvejais Bažnyčioje sakoma, kad tikėjimas nebuvo gilus. O tikėti nėra taip paprasta, todėl Bažnyčioje siūlomos įvairios praktikos tikėjimui gilinti, stiprinti. Religingesni individai vis tikrina savo tikėjimo gylį ir stiprumą“, – kalba A. Pažėraitė.

Nusisukdami nuo tikėjimo, veikiame prieš savo prigimtį?

R. Šerpytytės teigimu, bažnyčios kaip maldai skirtos vietos poreikis yra sumenkęs, tačiau tuo pat metu pilnėja parareliginės vietos. Žmogui, pasak profesorės, nuolatos iškyla tam tikro dvasingumo poreikis. „Žmonės ima domėtis pranašystėmis, horoskopais. Jie tampa mums artimesni, konkuruoja su tradiciniais religiniais simboliais ir praktikomis. Bet ar galime sakyti, kad žinome, ką tai reiškia? Paprasčiausia yra paviršutiniškai konstatuoti, kad bažnyčia, tuštėja“, – sako R. Šerpytytė.

Anot profesorės, žmogus iš prigimties yra religinė būtybė. Nuo Aristotelio laikų mėginama atrasti visa apimantį žmogaus apibrėžimą ir jų yra nemažai. Tai ir mąstanti būtybė, ir politinis gyvis, tam tikrose epochose buvo ištartas ir religiškos būtybės apibūdinimas.

„Religija nėra ideologija, kaip bandė įteigti marksizmo klasikai, kurią galima vienaip ar kitaip išgyvendinti, atvėrus tikrąjį jos veidą. Religija yra natūraliai susiklosčiusi tarpinė erdvė tarp žmogaus ir to, kas yra aukščiau paties žmogaus.

Žmogus yra religiška būtybė. Ir šis apibrėžimas nereikalauja įrodymo, nes tai ne mokslinė, o veikiau filosofinė tiesa. Filosofijoje klausimas yra svarbesnis už jo atsakymą. O religijos neigimą šiuo aspektu galima pavadinti ėjimu prieš prigimtį“, – svarsto pašnekovė.

Savo ruožtu A. Pažėraitė iš prigimties religingu žmogaus teigia nelaikanti. Tai religijotyrininkė vadina tik vienu iš XIX a. mitų, atsiradusių bandant nustatyti religijos prigimtį ir pradžią ar ištakas.

„Mes nežinome ir nėra jokių priemonių nustatyti, kaip buvo žmonijos pradžioje – kokie tikėjimai, pasaulėvokos. Visa, ką apie žmogų ir žmogaus prigimtį galima pasakyti, yra tai, kad žmogus – kultūros būtybė. Kaip aiškina kultūros antropologai, žmogus yra labiausiai iš visų gyvūnų nepritaikyta išgyventi būtybė. Be elementariausių kultūros elementų žmogus tiesiog negalėtų išgyventi. Kai kuriais atvejais religija yra kultūros dalis. Tačiau religija nėra susijusi vien su tikėjimu aukštesnėmis jėgomis, ne visoms religijoms toks tikėjimas yra reikšmingas“, – kalba A. Pažėraitė.

Pašnekovės manymu, religija – galutinės pasaulio tvarkos teigimas, savo ir bendruomenės ar visuomenės gyvenimą tvarkant pagal tą suvoktą galutinę tvarką. Jei joje svarbiausios veikiančios ir viską lemiančios jėgos yra dievybės ar viena dievybė, atsiranda teistinė kultūra su daugiau ar mažiau visą visuomenę saistančiais ritualais, religinėmis praktikomis, ir tikėjimais. Taip, pasak A. Pažėraitės, buvo ikimodernioje Europoje, daugybėje šiuolaikinių musulmoniškų šalių, įvairiose Azijos šalyse. Tačiau moderniais laikais, anot religijotyrininkės, teistinę galutinę pasaulio tvarką pakeitė moksliškai aiškinama, o krikščionišką bendruomeninę tapatybę, kaip moralumo pamatą, pakeitė įvairios kitos tapatybės, pirmiausiai – tautinė.

Gyvenimui įprasminti religija nėra būtina

Profesorė R. Šerpytytė pažymi, kad nėra buvusios tokios epochos, kultūros, kuri būtų absoliučiai eliminavusi religingumą kaip santykio su tikrove prijaukinimo būdą, sako LRT.lt pašnekovė.

„Manyti, kad religijos gali išnykti yra praktikuoti pačios religijos sukurtus vaizdinius. Apokaliptinį mąstymą esame įgiję iš krikščionybės. Yra skelbta daugybė pabaigų ir išnykimų. Apie Dievo mirtį skelbė Nyčė. Dabar jau kalbama apie religijos išnykimo pavojų. Manau, kad religijos išnykimo vaizdinio likimas, kaip ir visų apokaliptinių vaizdinių, greičiausiai yra apokaliptinis. Greičiau jau išnyks tokie utopiniai pamąstymai“, – tikina R. Šerpytytė.

Savo ruožtu A. Pažėraitė atkreipia dėmesį į tai, kad mažai religingos visuomenės egzistuoja (Skandinavijoje, Estijoje) ir jos tik įrodo, kad tam tikroms sąlygoms žmogus gali būti nereligingas, religinius tikėjimus, kuriuos siūlo tradicinės teistinės religijos, laikyti tiesiog nebesuprantama ir keista egzotika, seniena.

„Pakanka mokslinės pasaulėžiūros, asmeninių moralinių įsipareigojimų ir gyvenimo siekių, kurie pilnai įprasmina gyvenimą. Jei yra poreikis, niekas nekliudo burtis į įvairias bendruomenes bendravimui, užsiimti meditacijomis sąmonės praskaidrinimui, menu, filosofija ar tiesiog džiaugtis artimaisiais ir bičiulių draugija, jei šeimos nėra. Tokiais atvejais galima kalbėti apie klasikinių religijų eroziją. Ir lieka tiesiog kultūra, kaip žmogiškumo pagrindas. Tačiau religijos išnykimas pasauliniu mastu būtų utopija. Nežinau, koks turėtų įvykti apokaliptinis sukrėtimas ir visuotinis „atsivertimas“, kad tai atsitiktų“, – kalba A. Pažėraitė.

Religijotyrininkės teigimu, Lietuvoje dar toli iki tokios visuomenės: čia pernelyg stiprūs tautinės kančios naratyvai, poreikis, kad kažkas kitas, o ne pats individas, būtų savo moralinių sprendimų garantas, išlaikant bendrą abejingumą tikėjimo gilinimo klausimams.

„Šitokio pobūdžio „religingumą“ aš vadinu pragmatiniu, nes jis nekyla iš egzistencinio rūpesčio, o tik iš poreikio išlikti dominuojančios religijos hegemonijos teikiamų minėtų „garantijų“ orbitoje. Ir šioje perspektyvoje labai lengvai krikščionišką savimonę, kaip jau minėjau, keičia tautinė, net nepastebint šio pakeitimo, nes įvairūs krikščioniški elementai išlaikomi, kaip ir katalikiška tapatybė“, – tvirtina A. Pažėraitė.