Laikantys save gerais krikščionimis vis dėlto neretai neria į Naujojo amžiaus tariamą dvasingumą, kai į vieną maišą verčiama pagonybė, budizmas, kiniška magija, horoskopai ir dar velniai žino kas. Iškilus dilemoms, mėgaujamasi mirties kultūra, kviečiamos dvasios, vyksta magijos seansai. Ar tai nedaugina destrukcijos ir netikėjimo, ar išties norime, kad kažkokie netikri autoritetai už mus nuspręstų, kaip gyventi, mylėti, išgyti?
Kai kurie dvasininkai gąsdina, jog už tokią pagalbą sumokėsime didelę kainą - savo išganymu. Tikėdami tais, kurie siūlo greitą sėkmę ir turtus, pataikaujame savo gyvenimo stiliui, savo nuodėmei bei tinguliui. Kiti nėra tokie kategoriški: kai susiduriame su patiems nesuvokiamomis jėgomis, esą galima nedidelė dvasinė intervencija. Kas čia blogo, jeigu pažaisime krištolo rutuliu ar paklausysime pranašysčių?
Ką lemdavo dangaus šviesuliai?
Etnologas, profesorius Libertas Klimka sakė, kad Naujieji metai pagal rytiečių Mėnulio kalendorių prasideda vasario mėnesio neomenija - plono mėnulio pjautuviuko pasirodymu vakaro žaroje. Šio archajiškojo laiko skaičiavimo sistemos pėdsakai gana ryškūs ir lietuvių etnokultūroje.
"Tikėjimai dangaus kūnų įtaka lietuvių etnokultūroje išlikę iki šiol. Manyta, kad žmonių likimai tiesiogiai priklauso nuo žvaigždžių pasaulio. Gimstant kūdikiui užsižiebia jo žvaigždutė, mirštant - krenta ir užgęsta. Ryškios žvaigždės - šio pasaulio galingųjų, karalių ir valdovų, blausios - prasčiokėlių. Žvaigždė nėra sielos buveinė, tik apšviečia jos kelią į dausas. Žemės ūkio darbus kaimuose ir dabar stengiamasi derinti su mėnulio faze. Suprastieji gamtos dėsningumai pasirodė tokie svarbūs, kad kai kurie iš jų buvo perkelti ir į socialinį žmonių gyvenimą, taip gimė keisti, bet labai įdomūs liaudiški tikėjimai", - sakė L. Klimka.
Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą