Ši pavasario šventė didžiausią reikšmę turėjo jaunimui: atlikus tam tikrus išbandymus, berniukai ir mergaitės būdavo įšventinami į bernus ir mergas.
Šis įšventinimas reikšdavo leidimą dalyvauti kaimo vakaronėse ir šokiuose – po įšventinimo apeigų jau niekas nebegalėdavo apšaukti piemenimis, kuriems šokiuose – ne vieta.
"Senovėje kaimo jaunuomenė tik sukukavus gegutei rinkdavosi į vakaronę. Joje tiek merginoms, tiek vaikinams tekdavo laikyti egzaminus.
Tik įvykdę užduotis, jaunuoliai būdavo įšventinami į suaugusiųjų pasaulį.
Po šių apeigų jaunieji bernai ir mergos galėdavo drąsiai eiti į šokius. Tokias pat senovines apeigas surengėme ir Senosios Įpilties jaunuoliams: kad su senovės papročiais susipažintų ne tik teoriškai, bet ir patys pajaustų tradicijų dvasią“, - pasakojo Senosios Įpilties kultūros namų vedėja Birutė Stalmokienė.
Nedrąsiai į Gegutės šventę susirinkusius jaunuolius apeigos bei išbandymai beregint išjudino ir kaime įsilingavo tikra gegužinė: vaikinai savo šaunumą įrodinėjo šokinėdami per suolus, kilnodami merginas, merginos pynė vainikus, dainavo, virė dilgėlių sriubą, o į suaugusiųjų pasaulį priimtiems bernams anglimi piešė ūsus.
Jauniesiems "ūsuotiems“ įpiltiškiams pagal visas tradicijas teko išsirinkti ir gražiausią mergelę-gegelę.
"Prosenoviška gegutės šventė prasidėdavo brolelių rinkimu.
Mergelės išsirinkdavo tris bernelius, kurie nuo šventės dienos vadindavosi jų broleliais.
Jų pareiga būdavo visus metus savo seselę saugoti nuo skriaudos ir bėdų.
O mergelės brolelius išsirinkdavo tokiu būdu: mergina užrištomis akimis būdavo pasodinama ant suolo.
Ratu sustoję vaikinai paeiliui turėdavo paimti mergelės ranką ir dainuoti "karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū“
. Išklausiusi šios dainos, kiekviena mergelė turėdavo išsirinkti tris savo brolelius“, - pasakojo šventės scenarijų sukūrusi etnokultūros mokytoja Virginija Rudavičienė.
Pasak jos, šis brolelių ir seselių paprotys siekia dar kryžiuočių laikus. Mat prieš tris ar keturis šimtus metų po Lietuvą bastęsi kryžiuočiai gaudydavo mergeles ir šioms vienoms būdavo pavojinga vaikščioti.
Todėl tekdavo išsirinkti savo globėjus.
Įpiltiškių gegutės šventė, kaip ir senovėje, buvo surengta po šimtamete liepa: meilės ir sveikatos medžiu.
"Liepa yra ypatingas senovės lietuvių garbintas gyvybės medis, sietas su moterų gimine.
Tikėta, kad liepa sutraukia ligas, gydo tuos, kurie atneša aukų ir ją bučiuoja, o jos žiedai turi gydomųjų savybių. Liepa buvo toks pat svarbus simbolis, kaip ir gegutė.
Gegutė buvo laikoma likimo deivės Laimos paukščiu. Jos pavidalu pasirodžiusi deivė kukavimu skelbdavo žmonėms likimą: kiek dar lemta gyventi, ar bus turtingi, darbingi metai, ar mergina ištekės.
Gegutė buvo pavasario pranašė“, - pasakojo V. Rudavičienė.
Anot jos, gegutės šventė, kilusi iš pagonių deivės Laimos garbinimo apeigų, siejama ir su meilės švente, meilės deive Milda.
Tik sukukavus gegutei, itin atidžios turėdavo būti netekėjusios merginos: joms gegutės kukavimas žadėdavo gražios draugystės pradžią.
"Pasakymas "kabinti berną“ yra visai ne šių laikų jaunimo išgalvotas.
Šio posakio prasmė – labai graži ir prasminga. Senovėje, kai mergina pirmą kartą išgirsdavo kukuojant gegutę, turėdavo atbulomis nueiti iki to medžio, kuriame kukuodavo paukštis.
Šitaip priėjus prie medžio, reikėdavo nusilaužti nedidelę šaką.
Ši įgaudavo nepaprastų galių: tokia šakele nemačiomis už rūbo pakabinus patinkantį vaikiną, šis šalia likdavo ir visam gyvenimui“, - sakė V. Rudavičienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą