Viskas aplink mus - „Matrica“
Daugelis matė filmą, kuriame Kianu Rivsas (Keanu Reeves) nustebęs sužino, kad visas aplinkinis pasaulis - „Matrica“, tai yra kažkas panašaus į getą, kurį žmonėms sukūrė kompiuterinis superprotas. Žinoma, tai yra fantastika, tačiau atsirado mokslininkų, pasirengusių rimtai vertinti panašią idėją. Britas filosofas Nikas Bostromas (Nick Bostrom) daro prielaidą, kad visas mūsų gyvenimas - tik nepaprastai sudėtingas žaidimas, primenantis „The Sims“: vystantis kompiuterinių žaidimų industrijai, gali atsirasti galimybė konstruoti savus aplinkinio pasaulio modelius, ir kiekvienas galės amžinai gyventi izoliuotoje virtualiojoje tikrovėje. Jei viskas klostysis ta kryptimi, nėra garantijos, kad mūsų pasaulis - ne kodas, sukurtas nematomo programuotojo, kurio galimybės yra gerokai didesnės negu žmogaus. Sailasas Binas (Silas Beane), fizikas iš Bonos universiteto, į tai pažvelgė kitu aspektu: jei visa aplinkui - kompiuteriu sukurtas vaizdas, vadinasi, turi būti kažkokia riba, už kurios galima atskirti „pikselius“, iš kurių viskas yra sudaryta. Tokia riba S.Binas laiko Greizeno-Zacepino-Kuzmino ribą (GZK): nesileidžiant į mokslines detales galima pasakyti, kad vokiečių fizikas joje mato įrodymą, jog gyvename dirbtinai sukurtoje programoje, ir bando aptikti kompiuterį, kuriame ji yra įdiegta.
Kiekvienas iš mūsų turime „antrininką“
Tikriausiai jums yra žinomas toks populiarus filmo siužetas: egzistuoja košmariškas pasaulis, kuriame kiekvienas turi savo blogąjį antrąjį „aš“, ir kiekvienas gerasis herojus anksčiau ar vėliau su juo susikauna ir laimi. Šios teorijos pagrindas yra prielaida, kad aplinkinis pasaulis - begalinė daugybė vieno dalelių rinkinio derinių, kažkas panašaus į vaikų kambarį su didžiuliu lego konstruktoriumi: yra didelė tikimybė, kad vaikai iš detalių surinks tą patį, tik skirtingais būdais. Tas pats ir su mumis - gali būti, kad kur nors pasaulyje jau atsirado tiksli mūsų kopija. Tiesa, susitikimo tikimybė yra niekingai menka.
Pasaulių susidūrimas
Už mūsų pasaulio ribų gali egzistuoti daugybė kitų, ir negalima atmesti galimybės jiems susidurti su mūsų tikrove. Fizikas iš Kalifornijos Entonis Agirė (Anthony Aquirre) tai apibūdina kaip milžinišką veidrodį, krintantį iš dangaus, kuriame matome savo pačių išsigandusius veidus (jei tik spėsime suprasti, kas vyksta), o Aleksas Vilenkinas (Alex Vilenkin) ir jo kolegos iš Tafto universiteto (JAV) yra įsitikinę, kad aptiko tokio susidūrimo pėdsakus. Didžiojo Sprogimo reliktinė spinduliuotė - silpnas elektromagnetinis fonas, esantis visoje kosmoso erdvėje. Skaičiavimai rodo, kad jis turi būti tolygus, tačiau yra vietų, kuriose jis silpnesnis arba stipresnis už įprastą. A.Vilenkinas mano, kad tai ir yra dviejų pasaulių susidūrimo liekamieji reiškiniai.
Visata - milžiniškas kompiuteris
Pagal šią hipotezę galaktikos, žvaigždės ir juodosios skylės - didžiulės skaičiavimo mašinos sudedamosios dalys. Šios teorijos apologetu tapo kvantinės informatikos profesorius iš Oksfordo Vlatkas Vedralas (Vlatko Vedral): pasak jo, pagrindinės plytos, iš kurių viskas yra pastatyta, yra ne medžiagos dalelės, o bitai - tie patys informacijos vienetai, su kuriais dirba įprasti kompiuteriai. Kiekvienas bitas gali turėti vieną iš dviejų reikšmių: „1“ arba „0“; „taip“ arba „ne“. Profesorius įsitikinęs, kad net subatominės dalelės susideda iš trilijonų tokių reikšmių, o atskirų medžiagos dalių sąveika vyksta, kai bitai vieni kitiems perduoda šias reikšmes. Tokio paties požiūrio laikosi Setas Loidas (Seth Lloyd), Masačusetso technologijos instituto profesorius. Jis spėja, kad visata nuolatos koreguoja savo vystymosi dinamiką.
Gyvename juodosios skylės viduje
Jūs, aišku, kai ką žinote apie juodąsias skyles - pavyzdžiui, jos pasižymi tokia trauka ir tankiu, kad iš jų negali išeiti net šviesa, bet vargu ar jums ateina į galvą, kad šiuo metu esame vienoje iš jų. Užtat tai atėjo į galvą mokslininkui iš Indianos universiteto - teorinės fizikos specialistui dr. Nikodemui Poplavskiui (Nikodem Poplawski): hipotetiškai mūsų pasaulį galėjo „praryti“ juodoji skylė ir mes atsidūrėme naujoje visatoje - juk iki šiol gerai nežinoma, kas atsitinka su objektais, patekusiais į tokį milžinišką „piltuvą“. Pagal fiziko skaičiavimus galima spėti, kad medžiagos perėjimas per juodąją skylę gali būti Didžiojo Sprogimo analogas ir baigtis kitos tikrovės atsiradimu. Iš vienos pusės suspausta erdvė gali išsiplėsti iš kitos pusės, vadinasi, kiekviena juodoji skylė - potencialios „durys“, vedančios į kažką dar neištyrinėto.
Žmoniją veikia „kulkos laiko“ efektas
Turbūt daugelis prisimena scenas kine, kai skriejanti kulka arba krintanti taurė staiga sustoja ir kamera šį daiktą rodo iš visų pusių. Kai kas panašaus, ko gera, vyksta su mumis. Didysis Sprogimas vyko maždaug prieš 14 mlrd. metų, bet visatos plėtimosi greitis, priešingai fizikos dėsniams, iki šiol didėja, nors traukos jėga, regis, turėtų sulėtinti šį procesą. Kodėl tai vyksta? Nemažai fizikų kalba apie „antigravitaciją“, kuri faktiškai stumia galaktikas vieną nuo kitos, o dviejų Ispanijos universitetų specialistai pateikė alternatyvią teoriją: ne visata greitėja, o po truputį lėtėja laikas. Ši teorija gali paaiškinti, kodėl mums galaktikos juda vis greičiau - šviesa sklido taip ilgai, kad matome ne dabartinę būklę, o tolimą praeitį. Jei ispanai teisūs, ateityje gali atsitikti, kad hipotetiniam „pašaliniam stebėtojui“ mūsų laikas beveik sustos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą