Prarastos vaikystės kalnai

Istorija apie kilogramą aukso

Užtat užmirštą miestelį Peru Anduose pasiekė koka-kola. Atšiaurus vėjas nupučia tuščius plastiko butelius į nuošaliausius kampelius, gainioja juos po kapines Ananėjos ledyno šlaite. Čia ilsisi mirusieji, kuriems pasisekė, kad jų pasigedo draugai. Kitų, kurių niekas nebesuskaičiuoja, niekas neištraukė iš įgriuvusių kasyklų. Jie visiems laikams liko gulėti po uolienų nuolaužomis, kuriose žiba milijonai „chispas“, mažyčių 54 karatų aukso kibirkštėlių: jų šioje vietovėje yra visose uolienose. 1600 ha vilties visiems, kurie ieško gyvenimo lobio. Kaip Felicijas Huankas: prieš keletą metų jis rado visą kilogramą aukso ir pardavė jį už 100 000 dolerių.

Nestoro šeima pradėjo vaikytis lobio prieš trejus metus. Tada berniukui buvo penkeri. Kelias dienas vis klupinėdamas sekė paskui tėvą ir motiną per klanus, pro iššaudytus kaimus, kuriuose siautėjo „Šviečiantis kelias“, pro plynaukštes, kuriose neauga net krūmai, vis aukštyn, kol pasiekė naujus namus. Jo naujieji žaidimų draugai įdubusiomis akimis mušdavosi dėl aukso. Šiuo metu Nestoras taip pat mušasi, „nes kiti viską atima“. Tik naktį jis vertina žmonių artumą, kai, esant 26 laipsniams šalčio, guli viename iš daugelio vargingų skardinių namelių, į kuriuos skverbiasi šaltis. Dešimties kvadratinių metrų plote gyvena dvylika žmonių: „Miegodami mes vienas kitą šildome.“ Kad naktį nesušaltų, jam reikia penkių vilnonių antklodžių. Šaliko ir kepurės jis niekuomet nenusiima.

Mokyklos niekas nelanko

Diena prasideda nuo kokos kramtymo. Nestorui lapai, kuriuos jis susikemša už skruostų, atrodo šlykštūs, nes labai kartūs. Narkotiką La Rinkonadoje kramto visi. Tik apsvaigus galima ištverti aukštyje, kuriame sunku kvėpuoti, o kūnas sustingsta. „Mažiau norisi valgyti ir nepastebi, kaip šalta“, - sako jis. Paskui mažylis išlekia, apsivilkęs storą megztinį, apsiavęs sudriskusiais medžiaginiais batais. Rūdyne, kuris yra 5700 aukštyje (dar 300 m aukščiau nei vietovė), jis tampo maišus, prikimštus 30 kg sveriančių akmenų, kuriuose pilna aukso kruopelyčių. Jis išneša juos iš žemų, apledėjusių požemių olų, kur jo tėvas ir kiti kalnakasiai geležiniais kirtikliais atkerta gabalus nuo sienos. Jis surenka mažus akmenukus, kurie nukrenta ant žemės. Juos čia vadina „atliekomis“. Jas Nestoras nuneša motinai. Ant didelio apvalaus akmens esančioje įduboje su gyvsidabrio skiediniu ji kojomis „mala“ akmenų nuolaužas, kol auksas ir gyvsidabris susijungia ir lieka mažas amalgamos rutuliukas. Už savaitės darbą Nestoras iš tėvo gauna apie keturis solius, maždaug dolerį. Kartais jie iš gatvės prekiautojo nusiperka duonos, retai - apelsiną.

Motina verda tik vakarais. Sykį jam prireikė pončo. Dėl jo jis triūsė keturias savaites. Kai pusę šešių sutemsta, Nestoras mažų aliejinių lempučių šviesoje kiūto ant trobelės grindų. Laikas valgyti. Ant dujų viryklės motina išvirė sriubos: vanduo, bulvės ir pora gabaliukų džiovintos lamos mėsos.

Vandenį reikia pirkti pas prekiautoją, dešimt litrų kainuoja beveik dolerį. Per brangu, kad būtų galima praustis. Maži upeliūkščiai iš ištirpusių ledynų, tekantys per gyvenvietę, seniai užkrėsti gyvsidabriu. Dažniausiai Nestoras gulasi purvinas.

Taip, kaip Nestoras, La Rinkonadoje gyvena apie tūkstantį vaikų. Jie tampo akmenis, gyvsidabrio skiedinyje mala „atliekas“, dirba šachtose. Nors tai oficialiai draudžiama, mažieji su dinamitu šliaužia į siauras uolas, kad išsprogdintų naujas ertmes. Vienintelė jų apsauga - plastiko šalmas. Nėra sanitarų ir nieko, kas kontroliuotų, kad vaikai lankytų mažą, apgriuvusią mokyklą. Dažniausiai ji būna uždaryta. Aukso ieškotojų miestelyje 60 proc. žmonių yra beraščiai, tai keturis kartus daugiau nei visoje Peru.

10 dolerių už gramą aukso

Marselas Karosis moka skaityti ir rašyti, tačiau jam to nepakanka. Jam 15 metų, čia jis tik antras mėnuo. Kiekviena nauja diena jam atrodo baisi; berniukas rudais vešliais plaukais dar gerai prisimena gyvenimą netoli mažo gimtojo miestelio Asangaro. „Ten šilčiau. Turėjau draugų. Ir buvo pakankamai oro. Dabar man tik skauda galvą.“ Praėjusią naktį Marselas dvylika valandų stovėjo gyvsidabrio baloje. Jis nori ištempti metus, paskui vėl eiti į mokyklą: „Tam reikia pinigų. Mažiausiai 300 dolerių per metus.“ Marselui atlyginama kaip suaugusiajam: 30 dienų jis plūkiasi už dyką, paskui turi dvi laisvas dienas. Visą auksą, kurį ras per tas dvi dienas, jis gali pasilikti - tai jo atlyginimas. Sistema, kurioje nėra tokių žodžių kaip darbo sutartis, socialinis ir sveikatos draudimas, vadinama „cachorreo“. Marselas labiausiai bijo, kad jį užgrius blogai sutvirtinta štolnė. Neatsižvelgdami į saugumą, darbininkai įrengia jas ten, kur mano esant daugiausia aukso. Viduje tamsu, nors durk į akį. Marselas mato tik tiek, kiek apšviečia maža karbido lempa. Saugumo priemones, kaip paramsčiai ir apšvietimas, dauguma nuomininkų laiko nereikalingomis smulkmenomis.

Aukso supirkėjai darbininkams moka 9-10 dolerių už gramą. Bet kartais per laisvadienius jie mėnesiais neranda nė dešimtosios gramo dalies aukso. „Mes žinome, kad su mumis elgiamasi baisiai. Čia dirbti yra mirtinai pavojinga. Negalima net lyginti su pragaru, kai čia taip šalta“, - sako Nestoro tėvas Anselmas.

„Tegu jie eina sau, jei jiems nepatinka, nieko neverčiu likti“, - sniaukroja nuomininkų atstovas Isidras Sensanas Florensas, kasyklų steigėjo Tomo Sensano Kasereso sūnėnas. Tačiau kas kartą įsikuria La Rinkonadoje, taip greitai iš čia neišvyksta. Jis įsiskolina kokos pardavėjui, gauna kreditą iš geriamojo vandens pardavėjo, turi išmokėti paskolą įrankiams įsigyti. Ir dar jam reikia daug pinigų pirkti daug alaus. „Žmonės tiesiog geria per daug“, - sako Sensanas, tarsi nežinotų, kodėl.

Svajojo apie kalnakasių rojų

Pavardė Sensanas Kaseresas šalyje gerai žinoma. Vienas iš jų buvo valstybės prezidentas Andredas Avelinas Kaseresas. 1940 m. Isidro dėdė Tomas La Rinkonadoje rado aukso. Jis gerai išstudijavo italų mokslininko Antonijo Raimondžio knygas ir jose rado nuorodą į rūdynus. Tomas daug metų gyveno oloje, 1950 m. sudarė koncesijos sutartį su vyriausybe, po dešimties metų atsirado pirmosios darbininkų lūšnelės. Per „Cachorreo“ sistemą Tomas Sensanas iškasė tonas aukso ir uždirbo milijonus dolerių.

Sūnėnas tęsia šeimos verslą. Kartą per mėnesį Isidras savo džipu porai dienų atvažiuoja iš Chuliako, esančio už dešimties valandų kelio. Tada atsargiai žingsniuodamas išmintais keliukais iš kairės ir dešinės linksmai spaudžia vyresniųjų darbininkų rankas. „Jie prižiūri, kad niekas manęs neapgaudinėtų, kad nė vienas darbininkas per laisvas dienas staiga nerastų daugiau nei paprastai“, - sako jis šypsodamasis. Isidras per mėnesį iš savo kasyklų gauna 250 kg aukso. Valstybei per metus sumoka apie 2500 dolerių. Kur jis parduoda auksą ir kokiomis kainomis, sostinėje Limoje ilgai nieko nedomino. O Isidras tyli.

Daug metų kasyklų nuomininkams buvo keliama tik viena sąlyga - sukurti darbo vietų. Tik praėjusių metų gruodį du parlamentarai iškėlė La Rinkonados klausimą. Jie atsitiktinai sužinojo apie kasyklų miestą ir pasmerkė „nehumaniškas gyvenimo sąlygas“. Spaudžiant kalnakasybos ministerijai, nuomininkai ką tik įkūrė savo organizaciją. Dabar jie turi sudaryti sutartis su darbininkais. Kada nors vėliau galingos mašinos La Rinkonadą pavers kalnakasių rojumi. Bet kada tai bus? Vaikų padėtis La Rinkonadoje pasikeis mažai. Nestoro akmenų tampymą valdžios įstaigos vardija kaip „šeimos darbą“.

Ana Marija Janjes, vaikų darbo nacionalinio komiteto pirmininkė, trūkčioja pečiais: „Žinoma, šis pragariškas triūsas prieštarauja įstatymams, tačiau vaikų darbas yra šeimų išgyvenimo strategija. Anduose tradiciškai net mažiausieji padeda uždirbti lėšų pragyvenimui. Jei tėvai valstiečiai, vaikai pluša laukuose arba gano gyvulius. Sunku įtikinti tėvą, kad sūnaus darbas kasyklose yra barbariškas, jei šeima badauja.“