Rūkymo psichologija

Pabaiga. Pradžia sausio 5 d.

Kodėl žmogus - mąstanti būtybė, renkasi rūkymą kaip būdą kovoti su savo tikraisiais troškimais ir kitokiais gyvenimo malonumais?

Dažniausiai nuo tabako (ar alkoholio, pinigų, sekso, pagyrų) priklausomi žmonės yra įsitikinę, kad laimės savo gyvenime jie iš esmės nenusipelnė. Jie aiškina savo nesėkmes daugybe priežasčių, kurių neva negali kontroliuoti. Dar tiksliau būtų pasakyti, kad priklausomi žmonės yra įpratę jaustis nesėkmingi.

Visą savo gyvenimą žmogus nori suvokti savo egzistavimo prasmę. Nuo gimimo jis stengiasi pagrįsti savo poelgius. Žinoma, paprastas noras nueiti į tualetą nekelia abejonių dėl jo svarbos, o štai įprasminti jausmams bei elgesiui reikia kur kas sudėtingesnės filosofijos.

Prasmės paieškos yra įvairūs tikėjimai aukštesnėmis jėgomis, kurios atsakingos už teisingumą žemėje. Žmonių, manančių, jog turi teisę kurti savo gyvenimą savo nuožiūra, iki šiol nėra dauguma. Vis dėlto pasirinkusieji garbinti aukštesniąją jėgą sugeba jausti gyvenimo džiaugsmą iki paskutinio atodūsio. Tad kam jiems rūkyti?

Vyras, kuris kompleksuoja dėl savo didelės nosies, ar moteris - dėl savo mažos krūtinės, sulaukia savo minčių patvirtinimo iš kitų (juokelių ar seksualinio abejingumo pavidalu).

21 amžiaus pradžioje žmonės suvokė absoliučios tarpusavio telepatijos planetoje faktą. Draugas, meilužis arba kolega būtinai galvos apie tave tavo paties mintimis apie save.

Analogiškai sąmonėje veikia asmeninių tikslų siekimo algoritmas: tas, kuris nori mesti rūkyti, bet kamuojasi galvodamas, jog tokia užduotis per sunki, - be abejonės, yra įtikėjęs savo asmenybės silpnumu. Vargu ar tokiam rūkaliui kada nors pavyks atsisveikinti su jam pačiam nemaloniu įpročiu. O žmogus, nuoširdžiai tikintis savimi, mąstantis pozityviai, palaikantis pats save, anksčiau ar vėliau atsisakys rūkymo.

Tam tikra buvusių užkietėjusių rūkalių, dalyvavusių tyrime "Kodėl aš rūkau?", grupė papasakojo, kad noro rūkyti nebuvimas tuo periodu, kai pratinosi gyventi be cigaretės, jiems buvo labai malonus. O kitas rūkančiųjų tipas savo pojūčius apibūdino taip: "Rūkau ir metu... metu ir vėl rūkau.."

Kodėl vieni laimingieji sugeba nutraukti tą priklausomybę nejausdami jokio diskomforto, o kitiems nepakanka valios?

Viskam savas laikas. Niekada neverta barti savęs už jėgų trūkumą. Jeigu treniruojatės čiuoždami ant ledo ir smerkiamai kritikuojate kiekvieną savo kritimą, jūs ir toliau kritinėsite. Ir finalinis pasirodymas tikriausiai nuvils dar labiau. O jeigu į savo silpnybes ir neracionalų elgesį žiūrite kaip į tai, ką norėtumėte savyje pakeisti, jeigu savo kritimo ant gyvenimo ledo akimirkomis palaikote save, jūs dvasiškai tobulėjate ir galiausiai pajausite kasdienių pojūčių teikiamą džiaugsmą.

"Kol norisi rūkyti - rūkykite. Svarbiausia - kad jūsų pasirinkimas jums būtų malonus. Kai tik jūsų tikrasis "Aš" pajus poreikį pakeisti santykį su savimi - iš savikritikos ir bausmės į gyvenimo pojūtį su visu jo ekstremaliu grožiu (su džiaugsmais ir skausmais, su troškimais ir meile), iš susinaikinimo - į dėkingumą pačiam sau už tai, kad esate, - tuomet užgesinsite paskutinę cigaretę", - sako psichoanalitikė.

Yra ir kitas būdas pajausti gyvenimo malonumą - išgyvenant ne skausmą, o tik liūdesį, ne baimę, o susidomėjimą, ne kartėlį dėl neišsipildžiusių lūkesčių, o malonumą kurti savo gyvenimą. Šis būdas vadinasi meile sau.

Kai mes ką nors mylime - norime juo rūpintis. Norime jam išreikšti švelnumą. Kai matome liūdint mylimą žmogų, palaikome jį. Todėl pirmiausiai išmokite pasirūpinti savimi: liaukitės baudę save už silpnumą ir baimę. Paguoskite save. Pralinksminkite. Suteikite sau malonumo. Gerbkite save kaip žmogų, kuris jūsų niekada neišduos. Vertinkite kaip vienintelį, kuris jus myli ir mylės iki mirties, ar su cigarete burnoj, ar be jos.