Žiemos saulėgrįža daugelyje kultūrų yra perėjimas į naują būseną. Tai naujo gyvenimo pradžia. Todėl šiuo metu žmonės švenčia ir atlieka apeigas.
Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta Saulės arba Saulės dievo gimimo (atgimimo) diena. Toks dievas germanams buvo Solė, egiptiečiams - Ra, babiloniečiams - Tamuzas, inkams - Inti, iraniečiams - Mitra (Mitros gimimo diena buvo išpopuliarėjusi Romos imperijoje, vėliau įsigalėjusi krikščionybė nuo III-IV a. šiuo metu pradėjo švęsti Kristaus gimimą), graikams - Helijas, indams - Surja, japonams - Amaterasu, actekų - Tonatiuhas, muiskų - Sue.
Germanai: Jolė
Senovės germanai - istorinė indoeuropiečių genčių grupė, kilusi iš Šiaurės Europos: danai, norvegai, olandai, flamandai, švedai, vokiečiai ir anglai - ikikrikščioniškais laikais nuo gruodžio pabaigos iki sausio pradžios švęsdavo Jolę. Šventės pavadinimas kildinamas iš senovės skandinavų kalbos žodžio "hjol", kuris reiškia "ratas" (metų ratas). Jie melsdavosi ir aukodavo dievams, degindavo laužus bei saulės ratą, valgydavo šventinius patiekalus ir giedodavo giesmes.
Baltai: Koleda
Lietuviai Kalėdomis vadino ir senąją pagoniškąją šventę, ir dabar tebevadina krikščioniškąją. Žodį "koliada" vieni sieja su ratu (kolo) ir deive Lada, kuri, pasak Lietuvos etnologės P. Dundulienės, buvo senosios baltų motinos deivė ir jai buvo skiriamos apeigos svarbiausių metų švenčių. Kiti aiškina, kad žodis kilęs iš lotyniškojo "calendae" - "pirmos mėnesio dienos", dar kiti - kad "kalada" (išmalda) yra atėjęs iš Latgalijos (Latvijos etnokultūrinio regiono), kurioje iki 13 amžiaus gyvenę baltai buvo ypač artimi lietuviams. O galbūt jis pasiskolintas iš baltarusių - "koljada" arba lenkų "koleda". Lietuviai seniau manė, kad per Kalėdas namuose susirenka vėlės, pasivertusios avimis ar žalčiais, todėl atlikdavo apeigas su avimis ir žalčiais. Anot P. Dundulienės, Kalėdų Senis vaizdavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams.
Romėnai: Sol Invictus
Senovės romėnai gruodžio 25-ąją minėjo Nenugalimosios Saulės (Sol Invictus), dieną ir švęsdavo Saulės dievo Mitros šventę. Iki 274 m. tikėjimas Mitra buvo valstybinė religija. Kalėdas vietoje šių švenčių pradėta švęsti po 321 m. imperatoriaus Konstantino įsako. Tuo būdu pagoniškoms šventėms (išlaikant jų datą, bet pakeičiant apeigas ir prasmę) buvo suteiktas kitas, krikščioniškas, turinys.
Graikai: Saturnalijos
Saturnalijos - senovės romėnų metų pabaigos šventė, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui, Jupiterio tėvui, per jas būdavo puotaujama, dalijamos dovanos. Kai kuriuos papročius perėmė Kalėdos.
Japonai: Amaterasu
Amaterasu japonų mitologijoje yra saulės deivė, gimusi iš kairiosios Izanagio akies ir veikiausiai svarbiausia šintoizmo dievybė, nes tapo Didžiosios Dangaus Lygumos (Takamagahara) valdove. Jos pavadinimas "Amaterasu" pažodžiui reiškia "apšviečianti Dangų".
Peru: Inti Raymi
Inkų imperijos religinė ceremonija vadinama Inti Raymi - tai reiškia "Saulės šventė". Ji švenčiama per žiemos saulėgrįžą, kuri pietų pusrutulyje būna birželio 24 d.
Inkų laikais Saulės šventė tęsdavosi 9 dienas: vykdavo spalvingos procesijos, šokiai, gyvulių aukojimas. 1535 m. Inti Raymi buvo uždrausta Katalikų bažnyčios, o vėl pradėta švęsti nuo 1944 m.
Žydų Roš ha-šana ir Chanuka
Žydų Naujųjų metų šventė švenčiama rudenį pagal Mėnulio kalendorių ir vadinasi Roš ha-šana (pažodžiui "metų galva") Metų pradžia atitinka rugsėjo-spalio mėnesius.
Pasak judėjų religijos, Aukščiausiasis kiekvienais metais rašo naują metų knygą. Tai laikas žydams susikaupti, pagalvoti apie nuveiktus gerus darbus, prisiminti suklydimus, atgailauti už klaidas, pasiruošti ateinantiesiems metams, prašant taikos, sutarimo, sveikatos. Išvakarėse visų, kuriuos per metus galėjo nuskriausti, prašoma atleidimo ir stengiamasi atleidimą suteikti visiems, kurie jo prašo. Ypatingas dėmesys yra skiriamas labdarai, lankomi artimųjų kapai. Visa tai yra tarsi pasiruošimas Naujiesiems Metams. Tikėjimas tuo, kad Visagalis kiekvienam linki gėrio ir sėkmės, šią dieną paverčia švente.
Lapkričio-gruodžio mėnesiais žydai aštuonias dienas švenčia Chanuką, kurios data nustatoma pagal Mėnulio kalendorių. Šiai šventei daugiau kaip 2 tūkst. metų, kai Šventąją žemę valdę Sirijos graikai mėgino helenizuoti vietos gyventojus. Ja minima žydų pergalė prieš graikų ir sirų užkariautojus ir Jeruzalės šventyklos išlaisvinimas.
Krikščionių Kalėdos
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Kristaus gimtadienis nebuvo švenčiamas. Oficialia Kristaus gimimo diena gruodžio 25-oji tapo 375 metais. Ją ėmė švęsti pirmiausiai Romos bažnyčia Vakaruose, o Rytų šalių bačnyčiose Kristaus gimtadienis buvo švenčiamas sausio 6-ąją - ir Kalėdos, ir Trys Karaliai - iki pat 5-6 amžiaus. kai gruodžio 25 d. išpopuliarėjo kaip Kalėdų diena ir daugelis Rytų valstybių perėjo prie šios datos.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad gruodžio 25-ąją Kristaus gikimo diena pirmasis paskelbė vyskupas Šv. Teofilis iš Antiochijos (Romos imperijos miesto) apie 180 metus. Kiti šaltiniai teigia, kad tai padarė Romos kunigas Šv. Ipolitas 2 amžiuje. Dar kiti šaltiniai teigia, kad šią datą nustatė Romos bažnyčia 273 metais.
Kalėdos atsirado iš senovės judėjų apeigų. Japonijoje buvo švenčiamas Amaterasu, Kinijoje - Todži, Peru - Inti Raymi, Graikijoje - Saturnalijos, Romoje - Sol Invictus, germanų tautose - Jolė, slavų, baltų tautose - Koleda.
Ar žinote, kad
Mūsų protėviai gruodžio 21-ąją laikė Saulės gimimo diena.
Saulės gimtuvės Rusnės saloje galėjo būti švenčiamos Saturno (Kurono) garbei, nes šaltiniai mini Kurono šventyklą Rusnės saloje.
Saturnas - vienas iš seniausių romėnų dievų. Ne vėliau kaip III a. pr. Kr. Saturną imta identifikuoti su graikų Kronu. Taigi Saturnalijos - romėniškai, o graikiškai Kronijos.
Simonas Daukantas "Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių" knygoje pateikia tokį aprašą:
<...> dešimtame amžiuje žemaičių žinyčia saloj Rusnėj yra didžiai garsi, į kurią, sako krikščionių kunigas, vienuoliktame amžiuje gyvenąs, tvino svietas nuo visų kraštų teirautis ir jautotis savo reikaluose, ne vien netikėliai ir pagonys, bet ir patys krikščionys grekonys, beje gudai ir biskajai (1). Raštai senovės stigavoja, jog būk kartagionys, arba penai, norėdami su žemaičiais prekioti gintarais, kurie senovėj į auksą lyginami buvo, atėję per 100 metų pirm gimimo Kristaus jūromis pagal į Nemuno upės įtaką ir tenai saloj Rusnėj būk įkūrę žinyčią ir pavedę ją į globą savo prekės dievo, Kuronu, arba Kronu vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir pačią upę Nemuną Kronu praminę, kuri senovės raštuose visados nuo prašaleičių tuo vardu yra vadinama. Toje žinyčioje amžina ugnis rusėjusi ant garbės dievui, nuo ko, regis, ir pačią salą, kaipo šventą vietą, kurioje ugnis rusėjo, Rusne yra pramine, o patį kraštą Parusniu, gyventojus, tenai gyvenančius, parusiais, arba parusėnais. Paskui atėję teutonų vokiečiai į tą kraštą žemaičių krikštyti tą žinyčią metuose 1250 sugriovė ir akmenį, ant kurio buvo įrašyti metai jos įkūrimo, būk nusiuntę popiežiui Inocentui III į Rymą(2). <...>
Šaltiniai: Pranė Dundulienė "Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos", baltai.lt, wikipedia.org
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą