Seni paveikslai - dirva tyrinėtojams

Kasparas Davidas Frydrichas (1774-1840), Vokietija.

Paveikslas: „Moteris. Saulėtekis“ (1818 m.) ir kt.

Mokslo sritis: atmosferos fizika.

Atradimo esmė: paaiškėjo, kaip Tamboros vulkano išsiveržimas Indonezijoje (1815 m.) sukėlė globalinę ekologinę katastrofą.

1816 m. į istoriją įėjo kaip „metai be vasaros“. Europoje ir Šiaurės Amerikoje nusistovėjo rekordiškai šalti orai. Iki šiol šie metai lieka šalčiausi Žemės istorijoje per visą meteorologinių stebėjimų laikotarpį. Dėl šalnų sunyko derlius, grūdų kainos išaugo dešimtis kartų, Europoje kilo baisus badas. Graikų ir vokiečių mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Kristoso Zerefoso (Christos Zerefos) iš Atėnų akademijos, nutarė ištirti, kaip tais metais pasikeitė atmosferos sudėtis. K.Zerefosas ištyrinėjo 180 dailininkų, dirbusių 1500-1900 metais, tapytus peizažus. Jį domino pirmiausia saulėlydžiai. Saulėlydžio spalva priklauso nuo to, kaip ore esančios dalelės sklaido saulės spindulius. O pagal geltonos, raudonos ir žalios spalvos santykį galima nustatyti atmosferos užterštumo lygį. Profesorius įrodė, kad dangaus spalvos intensyvumas yra susijęs su vulkano išmetamų medžiagų apimtimi. Ryškiausiai šis efektas pasireiškė Kasparo Davido Frydricho (Caspar David Friedrich) ir Viljamo Ternerio (William Turner) kūryboje: jų XIX a. 3-ojo deš. peizažuose pradėjo rastis sodrios geltonos spalvos saulėlydžių. Tokie gamtos reiškiniai tapo rezultatu „vulkaninės žiemos“, Šiaurės pusrutulyje prasidėjusios dėl katastrofiško Tamboros vulkano išsiveržimo 1815 m., pražudžiusio per 70 tūkst. Sumbavos salos gyventojų.

Džovanis Stankis (1608-1675), Italija.

Paveikslas: Natiurmortas su arbūzu ir vaisiais (tarp 1645 ir 1672 m.).

Mokslo sritis: augalininkystė.

Atradimo esmė: mokslininkai galėjo akivaizdžiai įsitikinti, kaip atrodė laukinis arbūzas ir kaip vyko jo selekcija.

Džeimso Ninhjuiso (James Nienhuis), Viskonsino universiteto augalininkystės fakulteto profesoriaus, mėgstama pramoga - vaizduojamojo meno muziejuose tyrinėti natiurmortus. „Yra nuostabu stebėti, kaip selekcija per pastaruosius 500 metų pakeitė vaisių ir daržovių išvaizdą, - sako mokslininkas. - Per žemės ūkio kultūrų istorijos seminarus aš studentams paprastai rodau 350 metų amžiaus arbūzą iš Džovanio Stankio (Giovani Stanchi) natiurmorto“. Dryžuotas vaisius, nutapytas italo dailininko, pastebimai skiriasi nuo šiuolaikinio giminaičio. Arbūzas paveiksle yra su stora žieve, o raudono minkštimo yra nedaug. Valgomoji jo dalis - tai 6 atskiros skiltys su sėklomis. Viduriuką, kuris, mūsų manymu, yra saldžiausia ir sultingiausia dalis, sudaro mėsingi balti plaušai. Vargu ar Dž.Stankis tapė neprinokusį arbūzą - juodos sėklos rodo, kad arbūzas jau sunoko. Dabartiniai arbūzai atrodo daug patraukliau, nes juose yra gerokai daugiau pigmento likopeno, kuris ir suteikia jiems ryškiai raudoną spalvą.

Piteris Paulius Rubensas (1577-1640), Flamandija.

Paveikslas: „Trys gracijos“ (1638 m.) ir kt.

Mokslo sritis: istorinė epidemiologija.

Atradimo esmė: nustatyta, kada ir kur Europoje plito infekcinis reumatoidinis artritas.

Šiandien šia liga serga daugiausia senyvi žmonės: kas 20 žmogų pasaulyje, sulaukusį garbingo amžiaus, kamuoja skausmas smulkiuosiuose sąnariuose. Bet Atgimimo epochoje Europoje netikėtai kilo tikra šios europiečiams anksčiau nežinomos ligos epidemija, pakirsdavusi visai jaunus žmones. Šį fenomeną užfiksavo garsusis dailininkas Piteris Paulius Rubensas (Peter Paul Rubens). Būdingą rankos pirštų deformaciją galima matyti ir paveiksle „Trys gracijos“. Tapant visas tris kūningas gražuoles dailininkui pozavo jo antroji žmona Elena (dailininkas vedė 16-metę merginą, kai jam sukako 53-eji). Kai didysis flamandas baigė paveikslą, moteriai buvo jau 23-eji. Gydytojai tvirtina: kad sąnarių pažeidimai pasiektų tokį mastą, liga turėjo vystytis nuo paauglystės. O tai yra nesąmonė! Ši aplinkybė paskatino dr.Tjerį Eplbumą (Thierry Applebum) iš Briuselio universiteto atlikti tyrimą. Jis atkreipė dėmesį, kad reumatoidinio artrito simptomai pirmiausia atsiranda flamandų meistrų paveiksluose. Pats P.P.Rubensas gyveno Antverpene, dideliame uostamiestyje, kur dažnai užsukdavo laivai iš Naujojo pasaulio. O Amerikoje reumatoidinis artritas - „gimtoji“ liga. Alabamos valstijos teritorijoje buvo rasta šia liga sirgusių indėnų kapaviečių, datuojamų 4000-4500 m. pr.m.e. Europiečiai į Ameriką užvežė raupus, kurie pakirto milijonus indėnų, o atgal laivais į Europą buvo atplukdytas sifilis ir reumatoidinis artritas. Kadangi europiečiai neturėjo imuniteto šiai užjūrio rykštei, ji išplito kaip epidemija. Artritu sirgo ir pats P.P.Rubensas. Paskutiniais gyvenimo metais jis sunkiai nulaikydavo rankoje teptuką, didžiąją darbo dalį atlikdavo jo mokiniai, jis imdavosi tik svarbiausio darbo: piešdavo bendrą kontūrą, personažų veidus ir rankas. Dabar, laimė, tokios agresyvios artrito formos tapo didele retenybe - imunitetas išsitreniravo priešintis užkratui.

Rembrantas van Reinas (1606-1669), Nyderlandai.

Paveikslas: Autoportretas (1659 m.) ir kiti.

Mokslo sritis: medicina.

Atradimo esmė: dėl didelio cholesterolio kiekio ir aterosklerozės prasideda ankstyvas senėjimas.

Norint stebėti grupės savanorių senatvinius pakitimus, mokslininkui prireiks viso gyvenimo. Ar galima procesą paspartinti? Šis klausimas sudomino Džordžtauno universiteto medikus. Jie rėmėsi Rembranto (Rembrandt van Rijn) kūryba: dailininkas įvairiais gyvenimo laikotarpiais nutapė per 40 autoportretų. Realisto ranka, nepratusi pataikauti užsakovui, juolab sau, labai tiksliai pavaizdavo progresuojančios aterosklerozės požymius. Ypatingą gydytojų susidomėjimą sukėlė 1659 m. autoportretas. Tuo metu Rembrantui buvo vos 53 metai, bet jis atrodo gerokai vyresnis. Kairiajame smilkinyje aiškiai matoma sustorėjusi violetinės spalvos kraujagyslė, tikriausiai buvusi dailininką kamavusio galvos skausmo priežastis. Raukšlės po akimis ir vos pastebima balta dėmelė kairiajame vyzdyje taip pat rodo polinkį į šią ligą. Jis ją paveldėjo iš motinos, kurios portretuose tai pat matyti aterosklerozės požymiai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“