Dar įdomiau tai, kad villa Lytthva (gyvenvietė) ir šalia tekantis Litua fluvius (upelis) minimi jau 1135 metais...
Matušas Čakas
Vengriškai jo vardas rašomas Csak (III) Mate, slovakiškai - Matuš Čak Trenčiansky. Gimė apie 1252 - mirė 1321 metais. Slovakai jį vadino Pan Vahu a Tatier - t. y. Vaho ir Tatrų valdovu. (Vahas - didžiausia upė Slovakijoje, Dunojaus kairysis intakas, prasideda Tatruose.)
Matušas Čakas buvo sūnus narsiojo Peterio I Čako, kuris laikomas nevainikuotu Vengrijos karaliumi bei kovotoju už šalies nepriklausomybę.
VENGRŲ kunigaikštis Matušas Čakas (1252-1321), su kurio vardu pirmąkart paminėta Lietavos pilis Slovakijoje.
Vengrų aristokratų Čakų giminė, iškilusi XIII a., viduramžių rankraštyje ("Gesta Hunnorum et Hungarorum") kildinama iš Sabolčiaus (Szabolcs), kuris buvo sūnus Elodo - vieno iš septynių madjarų genties (iš Azijos kilusių vengrų klajoklių) vadas. Ši gentis prie Dunojaus apsigyveno IX a.-X a. pirmoje pusėje. Madjarai puldinėjo ir galiausiai sužlugdė dabartinės Slovakijoje teritorijoje gyvavusią Moravijos imperiją - vieną pirmųjų Vakarų slavų valstybių, valdytą dabartinių moravų ir slovakų protėvių. Imperijos centras buvo abipus Moravos upės krantų dabartinėje Slovakijoje ir Čekijoje (iki dabar išliko pilių ir miestų), bet jos valdos buvo išplitusios į Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos, Austrijos, Vokietijos, Serbijos, Slovėnijos, Kroatijos ir Ukrainos teritorijas. (Moravijos imperijos gyventojus vėliau pasidalino Lenkija, Vengrija, Bohemija ir Šventoji Romos imperija.)
Šaltiniuose minimo Lietavos pilies šeimininko Matušo Čako tėvo Peterio I Čako vaikystė, akivaizdu, buvo rūsti: Vengrija tuo metu išgyveno sunkius laikus - 1241 m. prasidėjo mongolų puolimas. 1241 m. vengrų karalius Bela IV, patyręs sutriuškinimą, pabėgo į Austriją, daug gyventojų žuvo. Nusiaubtose žemėse įsikūrė atkilėliai - kaimynai iš rytų ir vakarų. Mongolams atsitraukus, imtos statyti akmeninės pilys.
Kai Vengrijos karaliumi tapo Ištvanas V, Peteris I Čakas buvo paskirtas karališkųjų regalijų saugotoju ir Gasko (Gacka, Gecske) srities županu (kunigaikščiu, valdytoju) Kroatijoje. Tačiau, netikėtai mirus Ištvanui V (1272 m.), į Peterio vietą karalienė regentė Elžbieta paskyrė kitą žmogų. Tačiau 1274 m. ir Peterio, ir visos Vengrijos karalystės likimą ištiko netikėtas dalykas: karalienės našlės meilužis Joachimas Gutkeledas pagrobė mažametį jos sūnų - būsimą karalių Laslo IV. Tuomet būtent Peteris Čakas jį išlaisvino. Po šio narsaus poelgio jėgų išsidėstymas Vengrijoje pasikeitė...
BUDATINO pilis Žilinos mieste, pastatyta XIII a. XIV a. ją valdė Matušas Čakas. Paskutinis pilies valdytojas buvo irgi Čakų dinastijos atstovas. Pilis iš jo atimta 1945 m. Pastarąjį dešimtmetį čia veikia muziejus.
Čakų dinastija savo didžiausios galybės metu valdė dideles teritorijas, daugybę pilių, kaip antai Čakvaro (Čakų pilies), Budatino ir Spišo. Garsiausi šios giminės atstovai buvo Peteris I Čakas ir jo sūnus Matušas Čakas, kuriam ir priklausė Lietavos pilis. Nuo XVI a. ji perėjo kitai - Turzo šeimai, buvo rekonstruota, fortifikuota. Po pilies šeimininko Imricho Turzo mirties (1621 m.) apleista.
Litava, Littau, Litovel...
Slovakijoje esama dar vienos pilies "lietuvišku" pavadinimu: tai Litava - slėnyje, 305 metrų aukštyje virš upės Litava. Slovakijos pilių tinklalapyje Castles.sk nurodyta, jog ši pilis 1285 m. minima kaip "castrum Lytua", 1307 m. - "castrum Litva", 1318 m. - "castrum Lythua"... 1474 m. - "castrum Lythwa alias Chabrad"...
Žemėlapyje galime pamatyti miestą Litovel - istoriniame Moravijos regione Čekijos rytuose. Pirmą kartą paminėtas 1270 m. Keliautojai pastebi ir nemažai kitų gyvenviečių panašiais "lietuviškais" pavadinimais, kaip antai Ltava, Ltav, Liten, Littau, Litov, Letov, Letova, Letava, Lietovka...
Kas sieja šį kraštą su Lietuva?
Iš istorijos žinome, kad Vengrijos karaliumi buvo Jogailos ir jo ketvirtos žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus, Gediminaičių dinastijos atstovas Vladislovas III, gimęs 1424 m. Krokuvoje. Žuvo 1444 m. ties Varna (Bulgarija) mūšyje su turkais (1935 m. Varnos mūšio lauke jam pastatytas mauzoliejus). Po mirties jo įpėdiniu tapo jaunesnysis brolis, tuomet 17-metis, Kazimieras IV Jogailaitis (būsimas Šventojo Kazimiero tėvas).
ŽILINA - Rytų Slovakijos miestas, 200 km į šiaurės rytus nuo Bratislavos. Gyvenvietė rašytiniuose dokumentuose paminėta 1208 m. terra de Selinan vardu, 1297 m. - Žilinos. XIV-XV a. Žilina turėjo laisvojo miesto statusą.
Kazimieras IV Jogailaitis vedė Elžbietą Habsburgaitę - Čekijos, Vengrijos ir Romos bei Vokietijos karaliaus Albrechto dukterį.
Kai 1457 metais mirė Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Habsburgas, Lenkijos karalienės Elžbietos (Kazimiero mamos) brolis, Kazimieraičiai liko sosto paveldėtojais. Kazimieras, kuriam tuomet buvo trylika ar keturiolika metų, netgi buvo pasiųstas į Vengriją su kariuomene.
XV a. antroje pusėje į Vengrijos ir Čekijos sostus atsisėdo Jogailos anūkas, Kazimiero IV Jogailaičio vyriausias sūnus Vladislovas. Jogailaičiai tapo europine dinastija, valdžiusia apie 2 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją nuo Lietuvos iki dabartinės Slovėnijos, Kroatijos.
Tačiau, kaip jau minėta, istoriniuose šaltiniuose Lytthva gyvenvietė ir šalia tekantis Litua upelis minimi dar XII a. pradžioje...
Upė Litava
Slovakai ir čekai Litava vadina 240 km upę, Dunojaus dešinįjį intaką. Jis įteka į Dunojų žemiau dabartinės Vienos. Vokiečiams tai Leitha, vengrams - Lajta. Lietuviškai - Leita.
Upės baseinas yra Austrijos, Slovakijos ir Vengrijos sienų sankirtoje: Romos imperijos smaigalys jos plėtros metais. Vietovėje gausu archeologinių radinių, yra išlikę Romos laikų apylinkių stebėjimo bokštai.
Šiame regione IX a. pirmą kartą paminėta istorinė siena tarp madjarų nukariauto Karpatų regiono ir frankų žemių.
STREČNO pilis buvo viena tvirčiausių Žilinos krašte.
Apie tai rašo Gediminas Vaišvila tinklalapyje ldkistorija.lt.
Autorius atkreipia dėmesį: 1921 m. vos mėnesį gyvavo vengriška Lajtos valstybė (Lajtabansag, Leitha-Banat) - dabar tai Austrijos federalinė žemė Burgenlandas.
Litavos upės ir jos baseino regiono vardas panašus į Lietuvos vardą.
"Vokiečių kalboje ypač reta dvibalsių, todėl germaniška vardo kilmė kelia abejonių", - sako G. Vaišvila apie Litavos upės pavadinimą. Šiuos regionus taip pat sieja tūkstantį metų vykusi intensyvi prekyba gintaru: Litavos apylinkėse rastuose kapuose, datuojamuose 550 m. pr. Kr., gausu gintaro dirbinių. Vadinasi, ši vietovė turėjo glaudžius prekybinius ryšius su dabartinės Lietuvos teritorija, ir tai vyko prieš bene tūkstantmetį iki Romos imperijos žlugimo.
Leičiai
IV a. vėlyvojoje Romos imperijoje svetimtaučių gentys, galėjusios įsikurti jos valdose su sąlyga, kad tarnaus kariuomenėje, vadintos terminu LAETI. Apie 600 tūkst. karių turinčioje Romos imperijos kariuomenėje, manoma, apie trečdalį sudarė gentys. Dominavo sarmatai.
VAHAS ties Strečno miestu, vaizdas iš pilies. Slovakiškai Vah, vengriškai Vag - didžiausia upė Slovakijoje, Dunojaus kairysis intakas. Prasideda susiliejus Baltajam ir Juodajam Vahui Tatruose.
Dunojaus intako Litavos žiotys yra žemiau Vienos. Romos laikais ji vadinosi Vindobona. Yra žinoma, kad V a. Vindobonos apylinkės ištuštėjo. "Kur pasitraukė žmonės?" - svarsto G. Vaišvila. Europos pakraščiuose, pasak autoriaus, tuo metu pastebimas kokybinis pakilimas. "Mokslininkai sutaria, kad V a. Lietuvos teritorijoje keitėsi laidojimo papročiai. Atsiranda mirusiųjų deginimas, žirgų kapai, ginklai įkapėse (randama damaskinio plieno dirbinių) - neabejotinai naujas įkapių lygmuo. Artimiausias baltų gentims Romos imperijos miestas buvo Viena. Čia tarp Romos imperijos ir baltų genčių iki hunų įsiveržimo vyko aktyvi prekyba. Vidgirių kapinyne (Šilutės r.) rastas V a. savitai įrengtas vyro kapas su paaukotais dviem žirgais. Turtingos įkapės - sidabru puoštas geriamasis ragas, penkios segės (viena iš jų paauksuota), sidabrinė antkaklė rodo, kad tai turtingo kario, dalyvavusio tolimuose žygiuose, kapas. Priminsime, kad lankinės segės - įprasta romėnų karių uniformos dalis."
Pasak G. Vaišvilos, karių kapų su žirgais randama visoje Šiaurės Europoje. Galbūt tai LAETI raitelių persikėlėlių bei palikuonių skiriamasis bruožas. Lietuvoje ir Prūsijoje archeologai randa ypač puošnių įkapių, ginklų etc. Pavyzdžiui, Taurapilio pilkapyje rasti žalvarinėmis vinutėmis prie medinio pagrindo pritvirtintas antskydis, ant kojų uždėti pentinai, kuriuos su apavu jungia sidabru apkaustyti diržai, sidabrinis žiedas ant piršto. Iš Padunojo atvežto kalavijo makštis puošė sidabriniai paauksuoti apkalai, plokštelės, sagtys, geležinė, granatais dabinta sagtis ir savitai kaustytas ragas.
LITAVOS pilis 305 metrų aukštyje virš upės Litava. 1285 m. minima kaip "castrum Lytua", 1307 m. - "castrum Litva", 1318 m. - "castrum Lythua"... 1474 m. - "castrum Lythwa alias Chabrad"... Dar vadinama Čabrado pilimi. (Castles.sk nuotr.)
Galbūt gerai žinomas Gintaro kelias, kuriuo daug amžių vyko prekyba ir kelionės, Litavos kariuomenę nuo Vienos atvedė į Vyslos ir Nemuno tarpupį ir dabartinę Lietuvą? Galbūt ji vietos valdovams prisistatė profesiniu romėnišku bendriniu vardu - LAETI? Juolab kad LAETI pavadinimas ir Romos imperatoriaus sargybos funkcija atitinka Mindaugo žirgininkus, vadinamus leičiais (leythey, leyty, leytten, litten; plačiau apie tai - dr. Artūro Dubonio straipsnyje "Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII-XVI a.", viduramziu.istorija.lt). Vokiečių ordino XIV-XV a. istorijos šaltiniuose visa Lietuva kartais vadinama leičiais: "das land Litten", "die Litischen konige", "eynen Konyg der leyttn".
Apie V a. Lietuvoje matomas esminis materialinės ir laidojimo kultūros pasikeitimas (palaikų deginimas, įkapės, žirgai). Pilami piliakalniai, kuriuose dabar randama Romos monetų. Kapai padunojės Litavos žemėse panašūs į dabartinės Lietuvos to paties laikotarpio ir vėlesnius palaidojimus.
SPIŠO pilis iškilo XI a., joje (ne kartą perstatyta) iki XVIII a. pabaigos gyveno regiono valdovai. Kadaise priklausė legendiniam Matušui Čakui. Šiuo metu veikia muziejus.
Anoj pusėj Dunojėlio
Lietuvių dainose ir tautosakoje Dunojėlis - bene populiariausias hidronimas. Viena iš dainų, užrašytų XX a., pasakoja: "Anoj pusėj Dunojėlio pievelė žaliavo,/ Grėbė pulkas mergužėlių, grėbdamos dainavo. <...> Aš išjodams į karužę laimės neturėjau/ Ir sutikau raitų pulką, širdelę pervėrė."
Romėnų karo žygiai vykdavo kitoje (nei Litavos žiotys) Dunojaus pusėje.
Kur dingo LAETI-leičiai iš Lietuvos? "Jie liko toponimuose, pavardėse", - sako autorius ir priduria, jog "tai yra leičių atsiradimo Lietuvoje, ne lietuvių tautos kilmės hipotezė."
ISTORIJOS ŠTRICHAI
* Mūsų eros pradžioje dabartinės Slovakijos teritorija buvo užimta romėnų. Jie pastatė nemažai gynybinių postų aplinkui bei šiauriau nuo Dunojaus.
* Slavai Viduriniame Dunojaus baseine - dabartinėje Slovakijoje, Vengrijoje, Pietų Moravijoje - apsigyveno apie V a.
* Pietiniai vakarų slavai apie 623 m. sukūrė Samo valstybę.
* Dabartinės Slovakijoje teritorijoje VIII a. pab. susikūrė Moravijos kunigaikštystė ir Nitros kunigaikštystė. 833 m., joms susivienijus, susikūrė Didžioji Moravijos Kunigaikštystė.
* X a. pirmoje pusėje Didžioji Moravijos Kunigaikštystė buvo sužlugdyta madjarų - iš Azijos kilusių vengrų klajoklių genčių.
* Centrinės Didžiosios Moravijos gyventojai slavų tekstuose vadinami "slovieni" (t. y.- slavai) arba "moravų tautos".
* Žodžiu "slovieni" vadinti ir slavai, gyvenę dabartinėje Vengrijoje, Slovėnijoje ir Slavonijoje. Iš to yra kilę dabartiniai etnonimai slovakai ir slovėnai.
* X a. iširus Didžiajai Moravijai, dabartinės Slovakijos teritoriją pamažu prisijungė Vengrija. Valdant vengrams X-XV a., susiformavo dabartiniai slovakai.
* Iki XII a. dauguma Slovakijos teritorijų buvo integruotos į Vengrijos karalystę (šiaurės rytų kraštai - apie XIV a.).
* Į vakarus nuo Didžiosios Moravijos gyveno dabartinių čekų protėviai. XI a. didžiausia iš šių genčių čekus suvienijo į vieną tautą. Čekai užkariavo vakarinę buvusios Didžiosios Moravijos centro dalį (dabartinė Moravija). Šių teritorijų gyventojai moravai apie XIX a. buvo sučekinti.
VENGRIJOS karaliumi buvo Jogailos ir jo ketvirtos žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus, Gediminaičių dinastijos atstovas Vladislovas III. ("Wikipedia" nuotr.)
DUNOJĖLIS... Dunojaus baseinas. Leita, slovakiškai - Litava, Dunojaus dešinysis intakas, sudaro sieną tarp Žemutinės Austrijos ir Burgenlando (iki 1921 m. buvo siena tarp Austrijos ir Vengrijos).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą