Stipri santuoka grindžiama vienatve

Stipri santuoka grindžiama vienatve

Moteris ir vyras sudaro santuoką arba tiesiog apsigyvena po vienu stogu. Pagaliau viską galima daryti kartu – pabusti, susiruošti į darbą, gaminti vakarienę, vedžioti šunį, skaityti, aktyviai leisti laiką arba tingiai vartytis lovoje savaitgalį. Bet realybėje tai negali tęstis ilgai.

Kartais norisi vienam atsigerti arbatos, užsiimti namų ruoša arba tiesiog stebėti lietų be mylimos antrosios pusės šalia.

Kai ką tokia nauja tvarka gali išgąsdinti: nejaugi baigėsi meilė, nejaugi buitis pražudė mūsų santykius, nejaugi santuoka buvo klaida?

Asmeniniai dalykai visada arčiau

Iš tikrųjų meilė nėra visiškas savo individualumo praradimas ir ištirpimas kito žmogaus asmenyje. Būtent sveiki sutuoktinių jausmai vienas kitam reiškia ir tai, kad kiekvienas šeimos narys turi laiko sau ir savo asmeninę erdvę.

Normalu, kad kartais norisi pabūti su savimi, išsiskirti į skirtingus kampus ar net užsidaryti miegamajame, paskaityti, sužaisti mėgstamą kompiuterinį žaidimą. Su draugais kartais irgi norisi susitikti be sutuoktinio palydos ir į parką nueiti, ir prie jūros nuvažiuoti.

Tokie norai pasako, kad prieš jus – visavertiška asmenybė, o ne priedas prie sutuoktinio ar sutuoktinės.

Kodėl taip? Gamta.

Bet koks gyvūnas turi savo asmeninę erdvę, kuri nepasiekiama kitiems. Už pasikėsinimą į ją baudžiama.

Ši erdvė pažymima, ir kiti nedrįsta pažeisti draudimo. Šiuo požiūriu, žmogus panašus į mūsų mažuosius brolius.

Intymi zona (iki 15 cm) turi likti maksimaliai neliečiama.

Jos peržengimas sukelia susierzinimą ir agresiją. Tačiau be šio individualaus lauko egzistuoja dar ir asmeninė psichinė ir fizinė erdvė.

Komforto jausmas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek abi šios zonos yra apsaugotos nuo nesankcionuoto įsiveržimo. Taigi, kartais atsirandantis noras pabūti su savimi, užsiimti reikalais vienam yra visiškai normalus.

Tai irgi yra mano

Taip pat egzistuoja erdvės ar įpročiai, kuriuos žmogus vertina kaip savo asmeninės erdvės dalį. Kažkas mėgsta sėdėti dešiniame sofos kampe arba kairiame fotelyje, dėti puodelį ant spintelės kampo arba dėti užrašų knygutę ant palangės.

Tokios erdvinės „žymės“ – pasąmoningas siekis turėti stabilumą, o tai reiškia ir saugumą, vidinį balansą.

Psichologai seniai pastebėjo, kad šiuolaikinis žmogus labiau linkęs turėti tokias „žymes“. Anksčiau žmonės gyveno stabilesnėje aplinkoje, neperpildytoje informacijos ir kitų žmonių.

Dabar gi kasdienės kelionės perpildytame viešajame transporte, informacijos srautai ir pokyčiai gyvenime priverčia žmogų „kabintis“ už įpročių ir vietų tam, kad stabilumo ir ramybės jausmas netrikdytų psichologinio balanso.

Šio balanso sutrikimas – pavojaus signalas žmogaus psichikai.

O kaip žmogus reaguoja į pavojų?

Dažniausiai agresyviai – jis ginasi. Ir jokie jausmai, tradicijos ar logikos argumentai tokiu atveju nesuveikia. Tai instinkto prerogatyva, kuris, kaip su juo bekovotum, yra stipresnis. Taigi nesistebėkite, kad mylimasis ar mylimoji vos ne su įniršiu gina savo pufą arba vietą prie pietų stalo.

Tai tik siekis išsaugoti asmeninę erdvę. Nereikia su tuo kovoti ar „atsitiktinai“ naudotis mėgstamiausia artimo žmogaus lėkšte ar tušinuku. Jis tai supras kaip provokaciją ir kovos už savo asmenines ribas.

Susitaikykite su tuo, kad ne viskas yra bendra, nors jūs ir esate vienas kitam artimiausi pasaulyje žmonės. Jūs esate antroji pusė ir tai reiškia, kad būtent jūs labiausiai vertinate ir gerbiate žmogaus asmenybę ir nepriklausomumo pasireiškimą, kuris leidžia jums abiem laimingai būti kartu.

Mūsiškius muša

Kitas reikalas, kai kėsinamasi į jūsų erdvę, bando atpratinti jus palikinėti šukas ant knygų lentynos, perdėlioja daiktus spintelėje.

Svarbu pasikalbėti su žmogumi, paaiškinti, ką tai jums reiškia. Ramiai papasakokite, kad gera nuotaika didele dalimi priklauso nuo to, kad jūsų nekritikuoja už jūsų įprastą elgesį. Jeigu žmogus pateikia savo argumentus, pabandykite rasti kompromisą. Jeigu jūsų sutuoktiniui ar sutuoktinei labai jau norisi, kad viskas namuose turėtų savo vietą, ant knygų lentynos galima padėti mažą dekoratyvinį stovą šukoms. Jis papuoš lentyną ir kartu viskas bus tvarkingai sudėta įprastoje vietoje. Pavyzdys su šukomis – vienas iš daugybės variantų, kaip sutuoktiniai prisiderina vienas prie kito, norėdami išsaugoti asmeninę erdvę.

Pavojaus signalas

Kiekvienas sutuoktinis turi tam tikrų įpročių, kurie taip pat yra neatskiriama šio žmogaus komforto ir gerovės dalis. Žinoma, santuokoje tenka šiek tiek koreguoti asmeninius pageidavimus, ieškoti kompromiso.

Tačiau nereikėtų visiškai išsižadėti savęs ar reikalauti, kad vienas pasiaukotų dėl kito komforto.

Pasitaiko atvejų, kai po „asmenine erdve“ paslepiamas piktavališkas kito žmogaus teisių ir laisvių apribojimas. Vyras, kuris barasi dėl kreivai iškabinto rankšluosčio vonioje (atsimenate filmą su Džulija Roberts „Lovoje su priešu“), arba žmona, kelianti isteriją dėl to, kad vyras pakabino skrybėlę ant kabliuko, o ne padėjo į spintą.

Toks elgesys parodo, kad šalia jūsų – neadekvatus žmogus arba tai, kad jūs išgyvenate santykių krizę, kuri išsilieja į tokį „daiktų dėliojimą“. Tokiais atvejais būtina kreiptis į specialistą arba imtis radikalesnių priemonių – išsiskirti, išeiti.

Pabaigoje pabrėšime, kad atmosfera šeimoje bus ramesnė ir džiaugsmingesnė, jeigu sutuoktiniai turės savo asmeninę erdvę ir daugiau laiko sau.

Po kiekvieno „pasinėrimo į vienatvę“ sutuoktiniai pasijaučia atsigavę.

Tai atgaivina santykius – juk kol maudėsi vonioje ar važinėjo dviračiu, jie spėjo vienas kito pasiilgti. Kiekvienas gerbia kito laiką ir norus, juk juos taip pat priima ir nesikėsina į jų laisvę.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder