Sveiki, žvejai!

Patikrintais kelių patikimų informatorių duomenimis, Kuršių mariose pasirodė stintos. Ne tik pasirodė, bet ir kimba. Jau nuo praėjusios savaitės pabaigos. Nepatikrintais patikimų informatorių duomenimis, paskui stintas į marias patraukė menkės. Sąlygos tinkamos, šiaurinės krypties vėjai pripūtė į marias jūros vandens, todėl ir ganosi plėšrūnės aplink stintų būrius. Pasak informatoriaus, jeigu norite pagauti menkę, reikia mesti toli, maždaug 100 metrų nuo krantinės. Užkabinus didesnę šviežios stintos porciją ar net visą stintą, galima tikėtis sėkmės. Jūroje, Karklės paplūdimyje, kimba plekšnės. Na, šitos gan egzotiškos "pliažinės" žvejybos entuziastų mažai, dauguma jas gaudo nuo molo ar Palangos tilto, kur, beje, plekšnės irgi kimba.

Lyriniai nukrypimai II

Kaip teigia statistika, Lietuva turi gražų kraštovaizdį, išraižytą 29 tūkstančių upių ir upelių, nusagstytą 3 tūkstančiais ežerų ir per 300 dirbtinių tvenkinių. Bet statistika nesiaiškino, kodėl visus Lietuvos žvejus kaip su magnetu traukia į Nemuno žemupį, Miniją, Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Kitokia statistika, kuri oficialiai niekur neskelbiama, rodo, kad į Baltijos jūrą gaudyti menkių iš visų Lietuvos kampelių suvažiuoja tūkstančiai žmonių, nors tarp vietinių klaipėdiečių ši žvejybos rūšis tikrai nėra labai populiari. Gerai, jūra yra jūra. Egzotika, laivas, bangos. Galima suprasti vilnietį ar panevėžietį, atsibeldusį čia kelis šimtus kilometrų, išleidusį kelis šimtus litų tam, kad iš arti pamatytų gyvą menkę. Tačiau Rytų Lietuvos žvejų traukos į "nudrožtą" Nemuno žemupį aš niekaip nesuprantu. O kas žvejoja likusiuose 28 999 upeliuose ir 3000 ežerų? Gal ten jau seniai žuvies daugiau nei brakonierių ir žvejų verslininkų "nugręžtose" mūsų krašto upėse? Labai smagu pavasarį ar vasarą pasivaikščioti Skirvytės pakrantėmis. Jautiesi kaip Marijampolės automobilių turguje. Nors ne, ant krantelio prie Skirvytės suvalkiečių procentas kur kas didesnis nei jų pačių turguje. Tuoj tuoj prasidės masinis lietuvaičių antplūdis į Nemuno žemupį medžioti vėgėlių. Su laužais, dainomis, šokiais ir muštynėmis. Dėl vietos, dėl neteisingo žvilgsnio ar nepatikusio snukio. O vėgėlių ponai seniai jau nebe tiek, kiek būdavo senais gerais laikais. Dalį išgaudė, dalis dėl stipriai nusekusių įprastų joms kelių pasirinko kitus maršrutus, per Karaliaučiaus sritį. Visiems prisigaudyti iki soties nebeišeis, nebėr tiek žuvytės. O jeigu ir būtų, nespėtų turbūt jos veistis, išgaudytų lietuvaičiai. Su saiku pas mus irgi problema... ir didelė.

Šita problema, matyt, būdinga ne tik žvejams mėgėjams. Lietuvis taip jau nuo vaikystės išauklėtas, kad visada būtų pasiruošęs karui. Jeigu perka - tai penkeriems metams, jei žvejoja - tai 10 normų, jei tik kimba. Filosofija paprasta - "Jeigu aš paleidinėsiu, tai kiti tikrai ne". Jau yra tam tikra dalis žvejų visuomenės, kuri didžiąją dalį ar visas pagautas žuvis paleidžia. Dar labai maža dalis. Deja. Galima suprasti socialiai remtinus diedukus ar darbo neturinčius piliečius, kurie tikrai gaudo žuvis maistui. Ir ima visą, kiek pagauna. Įskaitant ir pūgžlius, kuriuos kiti išmėto pakrantėje, kad nesiveistų. Tokių diedukų ir socialiai netvirtai stovinčių piliečių pavasarį pilna ant abiejų molų. Masinis strimelių kibimas - jiems galimybė pavalgyti ir užsidirbti galbūt duonai, galbūt ir ne tik. Bet paėmus vidutinio žvejo vienos žvejybos išlaidas, ypač jeigu žvejojama kur nors Šilutės rajone, - Skirvytėje pagautas karšis kainuos tiek, kiek parduotuvėje kainuoja lašiša. Vadinasi, ne iš bado trenkiamės žvejoti. O jeigu ne iš bado, tai kokio š... tą žuvį dešimtimis kilogramų tempiame namo? Partempę pamatome, kad nėr kur jos dėti, žmona nevalo, pačiam po žvejybos tingisi, kaimynai irgi suka nosis į šoną - iškeliauja žuveliokai į šiukšlių konteinerį. O galėjo išneršti...

Atskira ir labai grandiozinė problema - žvejai verslininkai. Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantės zonoje. Tai, sakyčiau, didelė ekologinė katastrofa su mažomis skylutėmis tinkle. Bet apie juos - kada nors kitą kartą. Šiai bėdai nagrinėti vieno puslapio neužteks.

Baltijos jūros priekrantės žuvys

Vėjažuvė (belone belone)

Kūnas labai žemas, ilgas, iš šonų plokščias. Galva ilga su labai ilgais smailiais žiomenimis, ypač apatiniu, kurio ilgis sudaro visą galvos ilgį. Žandikauliuose labai daug dantų. Gana ilgi neporiniai pelekai. Šoninė linija tęsiasi apatine kūno dalimi nuo galvos iki uodegos. Nugaros pelekas yra virš pauodegio, abu ilgais pagrindais. Krūtinės pelekai - ties žiaunadagčiais, kūno šonuose, pilvo - ant pilvo ties kūno viduriu, uodegos pelekas didelis, giliai iškirptas. Akys - ties žiočių kampais, didelės. Vėjažuvių nugara blizgančios žalsvai melsvos spalvos, šonai ir pilvas sidabriški, su gelsvomis dėmėmis. Maksimalus ilgis - iki 94 cm, svoris - 1,3 kg, dažniausiai ilgis - 70-75 cm, svoris - apie 300 g. Lietuvos priekrantėse dažniausiai sutinkamos 25-35 cm ilgio žuvys. Patinai paprastai smulkesni už pateles. Baltijos jūroje vėjažuvės subręsta pasiekusios apie 50 cm ilgį ir sulaukusios 2 metų amžiaus. Neršia gegužės-birželio mėnesiais netoli pakrančių.

Vėjažuvės paplitusios Atlanto vandenyne ties Europa ir Šiaurės Afrika. Dažnos Baltijos, Viduržemio ir Juodojoje jūrose. Baltijos jūros rytinėje dalyje ties Lietuvos priekrante gausiau sutinkamos pučiant vakarų vėjams. Gyvena tuntais, laikosi toliau nuo kranto. Plaukioja vandens paviršiuje, gana dažnai iššokdamos virš vandens. Kadangi ties Lietuvos priekrante vėjažuvės neneršia, čia retokai pagaunami jų jaunikliai. Jas leidžiama žvejoti ištisus metus, atsižvelgiant į bendruosius žuvų apsaugos principus. Iš vakarinės Baltijos jūros dalies į rytinę vėjažuvės patenka jau paaugusios. Europos priekrantėse žvejojamos gana intensyviai.

Myndės komentaras. Su vienu iš šiame aprašyme esančių teiginių sutikti nenoriu. Vėjažuvės tikrai turėtų neršti mūsų pakrantėje. Visos pagautos žuvys būna pilnos ikrų arba pienių, kurie tiesiog veržiasi lauk. Reiškia žuvys jau visai arti neršto. Kitas dalykas, kad tada, kai buvo aprašinėjama ši žuvis, galėjo būti, kad jos mūsų pakrantėje ir neneršė. Dideliais kiekiais mūsų kraštuose jas pradėjo pagauti prieš keletą metų. Matyt, kažkas šių žuvų įpročiuose pasikeitė. Dar galima būtų pridėti, vėjažuvių gaudymas spiningu - įdomus ir egzotiškas užsiėmimas. Žuvis kovinga ir labai efektingai priešinasi. Skoninės šios žuvies savybės nėra pačios geriausios, todėl gal ir valgyti jos neverta, - pagavai, atkabinai, paleidai. Tegu neršia, gamina vėjažuviukus.

Orai

Orai kaip orai, lapkritis. Nėr čia ko norėti, kad saulė žeme ritinėtųsi. Temperatūra tabaluojasi aplink nulį, nors šiaip jau ir šaltesnių lapkričių esam matę per savo ilgą ir nelabai prasmingą gyvenimą. Pūs stiproki vėjai, menkių gaudytojams - gedulas...

Orų prognozė

Kas pietums?

Menkė, troškinta su krienais grietinėlėje

Reikės: 120 g žuvies, 30 g krienų, 150 g sultinio, 10 g 3% acto, 30 g grietinėlės, 5 g miltų, 5 g sviesto arba margarino, 150 g priedo, pipirų, lauro lapelių, žalumynų, druskos.

Keptuvą ištepkite sviestu, pabarstykite tarkuotų krienų, dėkite žalios žuvies gabalus ir vėl pabarstykite krienų. Taip sudėkite 2-3 eiles. Į sultinį įpilkite truputį acto, druskos, užpilkite juo žuvį ir troškinkite uždengtame inde 1 valandą. Atsargiai nupilkite dalį sultinio, įdėkite su sviestu sumaišytus miltus, išmaišykite ir užvirinkite. Tada įpilkite grietinėlės, dar kartą užvirinkite, užpilkite žuvį, pridėkite pipirų, lauro lapelių ir dar troškinkite 15 - 20 minučių. Troškintą menkę paduokite su virtomis bulvėmis, apibarstytomis žalumynais.

Sąmonės nuotrupos

Žurnalas "Moteris" surengė konkursą vyrams apie moteris. Konkursą laimėjo dešimtmetis Petriukas. Paskelbusi rezultatus, redakcija gavo laišką iš pasipiktinusio skaitytojo: "Aš pažįstu moteris nuo dvylikos metų, dabar esu 68 metų amžiaus. Ir jūs manote, kad aš moteris pažįstu blogiau už tą vaikigalį?". Redakcija atrašo: "Į pirmąjį mūsų klausimą apie tai, kur moterims labiausiai garbanojasi plaukai, Petriukas atsake, kad Afrikoje. O ką jūs atsakėte? Ir dar nupiešėte? Į antrąjį klausimą, koks svarbiausias moterų organas, Petriukas atsake, kad Pasauline moterų federacija. O ką jūs parašėte? Ir dar nupiešėte? I klausimą, ko kiekvieną mėnesį nekantraudama laukia kiekviena moteris, Petriukas atsake, kad laukia mūsų žurnalo. O ką jūs parašėte? Gerai, kad nenupiešėte!".

Stovi vietinis socialiai nestabilios kategorijos žvejys turguj ir pardavinėja savo pagautas stintas. Jau vakaras, bet dar niekas nenori pirkti tų jo žuvų. Labai užsinorėjo žvejys į tualetą, bet žiūri - kaip tik ateina pirkėjas. Pirkėjas klausia: - Po kiek stintos? - Po 6 litus, - atsako žvejys. Bet jau taip nori į tualetą, kad nebeiškęs. Na, pirkėjas bando derėtis: - O po 5 litus parduotumėt? - Taip, taip, tiks ir penki... - O už 4 litus parduotumėt? - Taip, taip greičiau... - Na, o už 3 litus parduotumėt? Žvejys ramiai atsako: - Šeši.

Jeigu jūs pakvietėte merginą pašerti žuvelių, o akvariumo jūs neturite nuo gimimo, tai atidarykite bent šprotų skardinę. Paprastai, įtrupinus ten truputį duonos, mergina pradeda susivokti, dėl ko jūs ją pakvietėte.

Gaila man tų vargšų diedukų... sveikatos nėr, o žvejoti reikia, kad pavalgytų.