Vinčesterių prakeiksmas
Didžiulė vila Kalifornijos San Chosė mieste jau seniai tapo turistų traukos centru. Namuose yra 40 laiptų, kiekvienuose - maršai po 13 pakopų, o dalis laiptų niekur neveda ir atsiremia į lubas. Visi namo langai yra su 13 stiklo fragmentų, o viename kambaryje langas iškirstas tiesiog grindyse. Name 40 miegamųjų, į kuriuos patekti be palydovo beveik neįmanoma dėl sudėtingos namo architektūros. Dažnai už durų galima rasti tik akliną sieną. Daugybėje namo rūsių yra anomaliai šaltų zonų - kalbama, kad jos yra tokios dėl vaiduoklių, kurių pasirodymą gyvųjų pasaulyje lydi kapų šaltis.
Kadaise keisto pastato vietoje stovėjo jaukus kolonijinio stiliaus namukas. Jis priklausė Oliveriui Vinčesteriui (Oliver Winchester) - to paties šautuvo, kuris, daugelio nuomone, nulėmė JAV pilietinio karo baigtį, išradėjui. Oliveriui mirus ir namas, ir didžiulis išradėjo turtas atiteko jo sūnui Viljamui ir marčiai Sarai. Bet vos jaunoji pora persikėlė į O.Vinčesterio namą, šeimą pradėjo persekioti nelaimės. Mirė mažoji dukrelė, o paskui ir šeimos tėvas. Tarnai taip pat pradėjo sirgti ir, baimindamiesi, kad neištiktų šeimininko ir jo dukters likimas, stengėsi kuo greičiau susirasti naują vietą. Namų šeimininkė Sara Vinčester buvo įsitikinusi, kad keistų įvykių kaltininkės yra kareivių, nušautų garsiuoju jos šešuro šautuvu, dvasios, atėjusios atkeršyti už savo mirtį. Kad vaiduokliai neprasibrautų iki Saros, ji pasistengė suklaidinti svečius iš ano pasaulio, paversdama savo namą tikru labirintu. Tarp kitko, tai nepadėjo - Sara išprotėjo. Nuo tada Vinčesterių namas yra laikomas prakeiktu. Net muziejaus, kuriuo buvo paverstas namas mirus savininkei, darbuotojai stengiasi ne pernelyg ilgai dirbti šioje įstaigoje, būgštaudami, kad keistasis namas pakenks jų sveikatai.
Dar vienas namas, turintis blogą vardą, buvo pastatytas Maskvos Arbate pasibaigus 1812 metų karui. Tais laikais name gyveno didelis senovinių knygų mėgėjas kunigaikštis Chilkovas. Jo kolekcijos perlas buvo Jakovo Briuso, Petro Pirmojo šalininko, knyga. Apie Jakovą Briusą sklido įvairiausių gandų, susijusių su mistika. Jis buvo laikomas burtininku ir alchemiku, neva gebėjusiu šviną paversti auksu. Būtent tuo ir susidomėjo vienas iš kunigaikščio tarnų. Jis pavogė knygą iš saugyklos, bet jokių žinių apie metalo pavertimą auksu tame veikale nerado. Grąžinti knygos į saugyklą liokajus nespėjo ir paslėpė ją kunigaikščio kambaryje. O po kurio laiko ponas buvo rastas kabinete pasikoręs. Buvo kalbama, kad į tokį poelgį Chilkovą pastūmėjo paslėptoji knyga, išlaikiusi neigiamą autoriaus energiją. O tarnas, pavogęs foliantą, per metus nuo to poelgio prasigėrė ir mirė. Po tragedijos name niekas nenorėjo gyventi, tačiau vėliau įsikraustė atsargos pulkininkas su žmona. Netrukus po įkurtuvių pulkininko žmona pabėgo su meilužiu, o nelaimingasis vyras iš sielvarto nusižudė. Paskui name apsigyveno paprastas valdininkas su šeima. Po keleto metų visa šeima, taip pat ir vaikai, buvo rasti pasikorę. Po tų įvykių prakeiktame name įvyko virtinė žmogžudysčių ir savižudybių. Žmonės, gyvenę šalimais, bijojo net praeiti pro bauginantį pastatą. Tragiški įvykiai Arbate baigėsi tik per karą namą nugriovus. Jis taip ir nebuvo atstatytas, o dabar jo vietoje yra žalias skveras.
Mokslas prieš vaiduoklius
Vieną iš versijų, aiškinančių prakeiktų namų ir "negerų" butų, kuriuose nuolatos serga ir miršta žmonės, egzistavimą, iškėlė mokslininkas Gustavas fon Polis (Gustav von Pohl). Jo nuomone, gyventojų fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus galima paaiškinti vadinamųjų geopatogeninių zonų egzistavimu - tai vietos, nepalankiai veikiančios augalus, gyvūnus ir žmones. G.fon Polio ir jo sekėjų nuomone, prakeiktieji namai būna pastatyti vietose, kuriose dideliame gylyje Žemės plutoje yra pasislinkusios tektoninės plokštės. Dėl tokių įlūžių kenksmingos medžiagos pakyla į Žemės paviršių, sukeldamos emocinę įtampą ir sveikatos sutrikimų. Tačiau akademinis mokslas nepripažįsta geopatogeninių zonų egzistavimo ir dažniausiai pateikia kitą paaiškinimą, dėl ko serga "negerų" butų gyventojai. Paaiškinimų būna visiškai įprastų - didesnis triukšmas, užterštas oras ir vanduo, didelis radiacijos lygis - ir ne itin akivaizdžių. Pavyzdžiui, skirtinga oro temperatūra įvairiose to paties kambario vietose gali būti aiškinama ne tik tuo, kad pro grindų ir langų plyšius traukia skersvėjai, bet ir tuo, kad patalpoje esama objektų, kurių šiluminis laidumas yra skirtingas. Vieni šilumą pasiima iš atmosferos, sukurdami "šaltas" zonas, kiti - atiduoda, todėl oras aplink juos yra šiltesnis. Būtent šiuo reiškiniu, vadinamu konvekcija, mokslininkai aiškina "kapų" šaltį kai kuriose Vinčesterių namo Kalifornijoje patalpose. O dėl kai kurių namų gyventojų didesnio konfliktiškumo ir emocinio labilumo kartai kaltinti reikia visai ne prakeiksmus ir vaiduoklius, o dulkes, per didelę patalpų drėgmę ir tvankumą. Mat oro, kuriuo kvėpuojame, smulkiausios dalelės yra įelektrintos - tai vadinamieji jonai. Jei jonizuotos molekulės nusėda ant dulkių arba vandens dalelių, įkrova tampa teigiama, o jonas - sunkiuoju. Kai bute maža gryno oro, bet daug dulkių arba didelė drėgmė, sunkiųjų jonų kiekis ore staigiai padidėja, dėl to žmonės, ilgai būdami tokioje patalpoje, pradeda jausti nerimą, baimę, galvos skausmą, nuovargį be priežasties ir dirglumą. O juk būtent taip savo pojūčius apibūdina liudytojai, apsilankę "negeruose" namuose. Tarp kitko, net pats gandas, kad namas yra prakeiktas, jo gyventojams gali sukelti problemų. Sutikite, sunku išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, jei visi aplinkui tvirtina, kad gyvenate "negerame" bute. O juk daugelis ligų gali būti nuolatinio streso pasekmė.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą