Varlė karalienė ir vikrusis žaltys

Varliagyviai, arba amfibijos, yra pirmieji ir primityviausi sausumos stuburiniai. Vandenyje vystosi iš kiaušinėlių išsiritusios lervos, o suaugę gyvūnai pereina gyventi į sausumą. Iš viso pasaulyje gyvena 2600 varliagyvių rūšių. Lietuvoje - vos vienuolika.

Drėgna ir gleivėta varlės oda yra nepaprastai svarbus kvėpavimo ir vandens apykaitos organas; joje išsišakojusios didelės kraujagyslės. Tą odą lengva nudirti, todėl biologai kažkada manė, jog ji yra tik maišelis, nesujungtas su aplinkiniais audiniais. iš tikrųjų ji sujungta pertvarėlėmis, dalijančiomis limfines ertmes. Kai pertvarėlės prisipildo vandens, varlė taip išsipučia, jog vos nesprogsta.

"Vestuvių" metu varlės labai išgražėja. Jų kuklios sermėgėlės sužėri vaivorykštės spalvomis.

Varliagyviai yra didžiulis gyvulinės kilmės baltymų rezervas barsukams, usūriniams šunims, kiaunėms ir lapėms. Viename barsuko skrandyje buvo rastos 34 varlės ir 5 rupūžės. Varlėmis užkandžiauja ir vandeninės žiurkės, šeškai, mažieji ereliai, ežiukai, žalčiai. Varlienos patiekalais nesibodi ir žmonės; jų baltos, minkštos mėsos skonis primena vištieną.

Nendrinė rupūžė

Gindamasi nuo priešų, nendrinukė iš odos liaukų išskiria dvokiantį nuodingą skystį. Rupūžių nuodai mirtini sraigėms, vorams, vabzdžiams, žuvims ir varlėms, salamandroms ir net pačioms rupūžėms. Tie nuodai vartojami kai kurioms žmonių ligoms gydyti.

Nendrinė arba dryžuotoji rupūžė (Bufo Calamita) yra rečiausias mūsų krašto varliagyvis. Ryškiausias skiriamasis požymis - baltai gelsvas dryžis išilgai nugaros. Nugara išmarginta žaliai rudomis ir rausvomis dėmėmis ir išberta karpomis. Pilvelis baltas.

Nendrinukė yra atspari sausrai, todėl ją galima pamatyti pajūrio kopose, dirvose, soduose ir kapinėse. Vikriai laipioja ir plaukioja, irdamasi keturiomis kojomis. Kartais gali pamatyti ją bėgančią it pelė ir greit įsirausiančią į žemę. Rudenį išsikasa gilų urvelį ir jame tūno visą žiemą.

Paprastasis žaltys gerai laipioja medžiais, judrus vandenyje

---

Ėda ji vabalus, drugių vikšrus ir skruzdėles. Daugiausia griebia šliaužiančius padarus, nes nėra tokios vikrios, kaip varlės. Kiaušinėlius kūdrose, grioviuose deda balandžio mėnesį, taip pat ir vasarą. Veisimosi metu balose sklinda tuoktuvių garsai: "Ra, ra, ra". Patelė padeda vidutiniškai 3-4 tūkstančius kiaušinėlių. O padėjusi juos vėl grįžta į klajoklišką gyvenimą. Buožgalviai išsirita po kelių dienų, vėliau jauniklės rupūžytės būriais išropoja iš balos ir pasklinda į visas puses.

Kūdrinė

Kai kurios kūdrinės varlės (Rana Esculenta) užauga iki 100 mm ilgio.Jos yra ryškiai žalios(įvairių atspalvių) su juodomis ar tamsiai rudomis dėmėmis ir trimis geltonomis išilginėmis juostomis ant nugaros ir šonų. Žalia spalva slepia varlę nuo priešų; tarp vandens augalų ar žolėje iš toliau ji nematoma. Vengia sraunių upių, tūno kūdrose, ežeruose. Naktį tūno dugne, į sausumą išropoja rytą ir išbūna iki vėlaus vakaro. Mėgsta šilumą, tad laikosi vandens paviršiuje iškišusi snukučio galiuką. Pajutusios pavojų, kūdrinukės pasineria į dugną. Kai kurios drąsuolės prisileidžia žmogų arti, o jo pakištą vabalą ar vikšrą mielai praryja.

Gaudo žygius ir straubliukus, bet didžiausias skanėstas - lapgraužiai vabalai, musės, uodai. Medžioja net vorus ir moliuskus. Pasmaližiauja ir varlių jaunikliais.

Vos atbudę iš žiemos miego pirmi pasirodo patinėliai ir be perstojo kvarkia, šokinėja, pliuškenasi, nardo - taip vilioja pateles. Šios nedideliais gumulėliais kiaušinėlius prilipina prie švendrių, meldų ar kitų vandens augalų. Buožgalvių vystymasis gali užtrukti 70 - 130 dienų.

Žaltys

Roplių skeletas ir raumenys geriau išsivystę, negu varliagyvių, tobulesni galvos smegenys ir klausos, virškinimo, jutimo organai. Lietuvoje gyvena septynios roplių rūšys.

Paprastasis žaltys užauga iki metro ilgio, patelės stambesnės už patinus. Žalčio nugara pilka, ruda arba juoda, o galvos šonus puošia dvi stambios geltonos dėmės.

Jie gyvena ramių upių, ežerų, pelkių pakraščiuose, drėgnuose miškuose, krūmais apaugusiose pievose. Kai dirvos drėgnos, žalčiai toli nušliaužia nuo vandens ir aptinkami soduose. Jų slėptuvės - plyšiai po medžių šaknimis, akmenų krūvos, graužikų urveliai, šieno stirtos, senų malūnų plyšiai. Žalčiai itin judrūs; geba laipioti krūmais, karstosi medžių šakomis, o paskui lengvai nuslysta. Vandenyje plaukia iškėlę galvą į paviršių, rangydamasis visu kūnu. Po vandeniu gali išbūti keliasdešimt minučių. Medžioja rytą ir vakarą. Dieną lepinasi saulėje, išsidriekęs ant nendrių, akmenų, vandeninių paukščių lizduose. Žiemoja graužikų urvuose, po medžių šaknimis, kartais po kelis vienoje vietoje.

Nendrinė rupūžė sunaikina daug kenksmingų bestuburių

Minta varlėmis, rupūžėmis ir jų jaunikliais. Kartais pasigauna driežą, mažą paukštelį, smulkų žvėrelį. Jaunikliai gaudo vabzdžius, retsykiais pasigauna smulkią žuvelę.

Liepos - rugpjūčio mėnesį patelė padeda nuo 6 iki 30 minkštų su pergamentiniu apvalkalėliu kiaušinių, kurie sulimpa į krūvą. Juos paprastai deda į puvėsius, pjuvenų ar šiukšlių krūvas, po samanomis, tvartuose - mėšle. Po 5 - 8 savaičių išsiritę žalčiukai, vos 15 cm ilgio, pradeda savarankišką gyvenimą.

Žmogaus gaudomas žaltys šnypščia, kaišioja dvišaką liežuvį ir galva daro judesį lyg norėdamas įkąsti. Bet jo dantukai smulkūs, ir vienintelis ginklas - dvokiantis skystis, išleidžiamas pro analinę angą. Žalčius ėda ežiai, gandrai, net ir šunys, pagavę perpus, daužo į medžius, o paskui suėda.