Vasara veda į šviesą ir aukštį

Tai, ką turime dabar, drąsiai galime vadinti paskutine kopimo į aukščiausią šviesos tašką stadija. Nuo Kalėdų, kai įvyko didysis šviesos lūžis, praėjo penki su puse mėnesio, todėl gali pasirodyti, kad diena pavargo, kad išbarstė savo galias ir dabar vis tūpčios - nors ir šviesi, dar labai stipri, bet jau neturinti kur kilti toliau. Ar diena tikrai pavargo? O gal pavargome mes, nes retas kuris galime produktyviai judėti, darbuotis nuo pačios pirmosios dienos minutės rytą iki jos atsisveikinimo vakare. Mes - tik žmonės, mes galime pavargti. O gamta? Ar ji niekada nepavargsta?

Tačiau pati Gamta nedirba. Ir girios žvėrys ar laukų paukščiai, žoliniai augalai ir medžiai - jie gyvena, daro savo darbus, kurių jiems nereikėjo mokytis, kuriuos atsinešė gimdami, dygdami ar augdami. Gal jie nepajaučia nuovargio, nes saulė suteikia budrumo, ryto rasa atgaivina, vasaros oras ramina? Ir taip, ir ne.

Visą ilgą vasaros pradžios dieną mes matysime judančius ir susirūpinusius tikrai ne visus gamtos vaikus. Gali būti, kad taip elgiasi tik kai kurie paukščiai, ir tai ne visi. Nuo ryto iki vakaro juda tie, kurių jauniklių daug - kad ir zylių. Didžiosios ar mėlynosios zylės lizde inkile gali augti 12-15 jauniklių. Abu tėvai kas pusę minutės neša jiems po maisto porciją (joje bent keletas vikšrų ar lervučių) ir ją sugrūda į kurio nors vieno savo vaikelio pražiotą snapą. Tačiau kitiems 11 ar 14 nieko netenka, jie pakelia didžiausią triukšmą. Po pusės minutės pamaitinamas dar vienas, tačiau nuskriausti pasijaučia tie likusieji 11 ar 14 zyliukų.

Panašiai darė varnėnai, kurių jaunikliai aktyviausiai šaukė ir valgio prašė gegužės gale. Šių metų sumišę sparnuočių pasaulio terminai padovanojo mums galimybę jauniklius auginančius varnėnus matyti net dabar; gali būti, kad kai kurie jų inkilus paliks tik prieš Jonines.

Tačiau kai tų trupinių tūkstantis, susidaro visai neblogas patiekalas. Lizde gandras visą šią masę atryja ir papila į pražiotus gandriukų snapus - šie ryja, po to likučius ilgai rankioja nuo lizdo paviršiaus. Plėšrieji paukščiai viską sprendžia dar kitaip - štai jeigu tėvams pavyksta sumedžioti stambesnį grobį, ko nors ieškoti jaunikliams maitinti nebereikia.

Gimė elniukai ir stirniukai, briedžiukai jau visai žvalūs ir greiti. Bebriukai vakare išplaukia ir tvenkinio pakrantėje skabo žoles, po to grukši, jas mala dantukais. Vasarą bebrų racione vyrauja minkštasis žolinis maistas.

Jei turite kantrybės, vakare nesėdėkite prie televizoriaus - lauke dar taip svaigiai kvepia alyvos, šneka paukščiai. Pasiklausę jų, pamatę jų darbus darbelius, visai kitaip suprantame vasarą. Gali būti, kad taip apie ją niekas geriau ir nepapasakos. Taigi - gražios vasaros pradžios, kad tik ji nepraplazdėtų prošal nepastebėta...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“