Veidmainystės anatomija

Veidmainystės anatomija

Kodėl išgyvenant siaubą mūsų antakiai pakyla, o akys išsiplečia? Ar emocijų raiška turi kokios nors fiziologinės prasmės? Mokslininkai, bandydami atsakyti į šį klausimą, atskleidė, kad skirtingi žmonės turi nevienodą kiekį mimikos raumenų. Gal būtent ši ypatybė padeda vieniems lengviau užmegzti pažintį, o kitiems - veidmainiauti?

Klausimas, be abejo, nenaujas: apie evoliucinį emocijų pagrindą mąstė pats Darvinas. Jis, priminsime, bandė narplioti šią problemą savo darbe "Žmogaus ir gyvūnų emocinė raiška". Jame aprašė žmonių iš įvairių pasaulio kampelių ir netgi gyvūnų mimikos identiškumą reaguojant į tam tikras situacijas.

Natūraliosios atrankos teorijos pagrindėjas manė, kad veido išraiška turi būti funkcionali: pavyzdžiui, apsirūpinti geriausiu "paveiksliuku" susitikus su priešu. Tačiau jo hipotezė iki šiol nebuvo patvirtinta, o daugelis mokslininkų laikėsi požiūrio, kad išorinė emocijų išraiška iš esmės sąlygojama socialinių faktorių.

Kognityviųjų tyrimų specialistai Adamas Andersonas ir Joshua Susskindas iš Toronto universiteto nusprendė patikrinti seną idėją pasitelkę naująsias technologijas. Šio tyrimo ataskaita buvo paskelbta žurnale "Nature Neuroscience".

Kanadiečiai sukūrė standartinių siaubo (antakiai viršuje, akys išsprogusios, šnervės išplėstos) ir pasišlykštėjimo (suraukta nosis, pakelta lūpa ir primerktos akys) grimasų kompiuterinę versiją.

"Dauguma žmonių mano, kad veido išraiška reikalinga tam, kad perduotų signalą kitiems. Mes tvirtinam, kad mimika atsirado kaip individualios savigynos mechanizmas, o tik paskui įgavo komunikacinę funkciją", - sako daktaras ?ndersonas.

Kol kas mokslininkai aiškinosi tik, kuo žmogui gali padėti baimės ir pasišlykštėjimo emocijos. Liūdesio ir džiaugsmo, matyt, laukia eilėje.

Eksperimento rezultatai parodė, kad emocijų raiška padeda ne tik perduoti signalą priešui ar bendraminčiui, bet ir turi fiziologinę reikšmę. Pavyko nustatyti, kad "išgąsčio vaizdą" lydi periferinio matymo ir kvėpavimo pagerėjimas: tai leidžia žmogui greičiau reaguoti į pavojų.

Pasibjaurėjimo grimasa, atvirkščiai, siaurina regos kampą ir slopina kvėpavimą: tai minimalizuoja galimą negatyvų poveikį akims ar žalingų medžiagų patekimą į plaučius.

Andersono žodžiais, iki šiol tyrėjai koncentravosi tik į komunikacinę mimikos funkciją, o ne į biologinę ar evoliucinę.

"Viena vertus, tai atrodo akivaizdu, kita vertus - dar niekam nepavyko gauti eksperimentinių įrodymų", - patvirtina neurofiziologas Kevinas Ochsneris iš Kolumbijos universiteto (Columbia University).

Mimika suvaidino svarbų vaidmenį atsirandant sociumui, mano daugelis mokslininkų. Pavyzdžiui, žinomas britų antropologas Robinas Dunbaras įsitikinęs, kad žmogaus akių baltymai atsirado todėl, kad kilo būtinybė iš akių nuspėti kito individo ketinimus ir emocijas.

Priminsime, kad žmogus - vienintelis primatas, turintis akių baltymus. Visų kitų antropoidų akys visiškai juodos. Taigi žmogus gavo svarbų komunikacijos įrankį, kurio neturėjo kiti gyvūnai, ir įgavo pranašumą.

Gebėjimas perduoti signalus apie pavojų gentainiams ir koordinuoti savo veiksmus pasirodė esą ne mažiau svarbus atrankos kriterijus mūsų rūšies evoliucijoje nei savigyna kritinėse situacijose. Šiai temai skirtas kitas tyrimas, kurį atliko britų ir amerikiečių mokslininkai.

Pagal jo rezultatus, kuriuos išspausdino JAV psichologų asociacijos (APA) žurnalas, kiekvieno žmogaus emocijų raiška - unikali. Evoliucijos psichologė Bridget Waller iš Portsmuto universiteto (University of Portsmouth) ir jos kolegos, žmogaus anatomijos specialistai, tyrė mirusių žmonių veido raumenis. Rezultatai parodė: yra neabejotinai bendrų bruožų, tačiau esama ir skirtumų.

Kiekvienas žmogus turi vieną rinkinį iš penkių "emocinių" raumenų, atsakingų už šešis bazinius jausmus: baimę, pasišlykštėjimą, pyktį, laimę, nuostabą ir liūdesį. Bet yra dar 11 raumenų rūšių, kurias vieni turi, o kiti - ne.

Ne visi jie universalūs ar vienodai naudojami vienos rasės. Pavyzdžiui, juoko raumuo (Musculus risorius) buvo rastas tik pas du trečdalius tirtų palaikų.

Maža to, kad daugelio žmonių veido raumenys yra unikalūs, kai kurių jie dar ir asimetriški. Mokslininkų nuomone, tokia įvairovė galėjo žmonėms praversti ne tam, kad keistųsi informacija, o tam, kad... paslėptų jausmus.

Štai kaip iš tikro atsirado žmonių veidmainiškumas.

"Tam tikros veido išraiškos iš tikrųjų yra unikalios, - tvirtina britų psichologas. - Tai reakcija į dirgiklius, kurią supranta tik draugai ir artimieji (tie, kuriuos pažįstame)."

Dr. B. Waller manymu, signalai apie visai populiacijai svarbias emocijas buvo perduodami universaliai - penkiais baziniais mimikos raumenimis. Kiti 11 buvo skirti sudaryti giminystės saitams arba socialiniams ryšiams užmegzti grupės viduje.

Mokslininkė priduria, kad kad daugelis žmonių pasąmonės lygiu kopijuoja vienas kito emocijas, nors patys jokių jausminių sukrėtimų tuo metu nepatiria. Būtent taip galėjo susidaryti pastebėti skirtumai, taip pat ir anatominiai.

Taigi mimika turi ir fiziologinį, ir kultūrinį pagrindą. Tai liudija dvi susipynusias evoliucijos šakas - biologinę ir jaunesnę - socialinę.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder