Vienas paslaptingiausių gamtos reiškinių

Pirmasis dokumentais patvirtintas kamuolinio žaibo pasirodymo atvejis įvyko 1638 m. Anglijoje, vienoje Devono grafystės bažnyčių. Dėl milžiniško ugnies rutulio šėlsmo žuvo 4 žmonės, buvo sužeisti apie 60. Vėliau periodiškai būdavo pranešama apie panašius reiškinius, bet jų buvo nedaug, nes liudininkai kamuolinį žaibą laikydavo iliuzija arba optine apgaule.

Pirmasis unikalaus gamtos reiškinio atvejus apibendrino prancūzas F.Arago XIX a. viduryje. Daugėjant tokių nutikimų, tapo įmanoma liudininkų apibūdinimų pagrindu sudaryti kai kurias charakteristikas, būdingas dangaus svečiui. Kamuolinis žaibas - elektrinis atmosferos reiškinys, ugnies rutulys, judantis ore neprognozuojama kryptimi, šviečiantis, bet nespinduliuojantis šilumos. Tuo bendrosios savybės ir baigiasi, ir prasideda konkrečios, būdingos kiekvienam atskiram atvejui.

Kamuolinio žaibo prigimtis iki galo nėra ištyrinėta, nes iki šiol nebuvo galimybės tyrinėti šį reiškinį laboratorijos sąlygomis arba sukurti jo modelį. Fizikai kai ką, žinoma, sukuria, bet kiek tas „kai kas“ yra panašus į tikrą kamuolinį žaibą, mokslininkai nežino. Kai nėra eksperimentinių duomenų, mokslininkai griebiasi statistikos - stebėjimų, liudininkų pasakojimų, retų nuotraukų. Išties retų: paprasto žaibo nuotraukų pasaulyje yra ne mažiau kaip šimtas tūkstančių, o kamuolinio - gerokai mažiau, vos šešios ar aštuonios dešimtys. Sprendžiant pagal pavadinimą, visi žaibai turi būti rutulio formos, bet yra mačiusiųjų ir kriaušės arba kiaušinio formos. Taip pat yra pasitaikę kūgio, žiedo, cilindro ir net medūzos formos žaibų. Kartą stebėtojas matė baltą žaibo uodegą.

Kamuolinį žaibą tyrinėjo daugybė mokslininkų. Jie kėlė įvairiausias kamuolinio žaibo kilmės teorijas. Pagal vieną iš jų elektromagnetinė banga, susidaranti tarp Žemės ir debesų, tam tikrą momentą pasiekia kritinę amplitudę ir suformuoja rutulio formos dujų iškrovą. Kita versija - žaibą sudaro didelio tankio plazma ir turi savo mikrobangų spinduliavimo lauką. Kai kurie mokslininkai mano, kad ugnies kamuolio pasirodymas - kosminių spindulių fokusavimo rezultatas. Dauguma šio reiškinio pasirodymo atvejų užfiksuota prieš audrą ir audros metu, todėl viena aktualiausių hipotezių - energetiškai palankios aplinkos įvairiems plazmos dariniams, o vienas iš jų ir yra žaibas, susidarymas. Specialistai sutaria dėl to, kad susidūrus su tokiu „svečiu“ iš dangaus, reikia laikytis tam tikrų elgesio taisyklių. Jų elgesys yra nenuspėjamas, trajektorijos ir skridimo greičio visiškai neįmanoma paaiškinti. Jie, tarsi apdovanoti protu, geba aplenkti kliūtis - medžius, pastatus ir įrenginius, o gali ir „įsirėžti‘ į juos. Po tokio susidūrimo kartais kyla gaisrai.

Kaip rodo mokslininkų stebėjimai ir liudininkų parodymai, kamuoliniai žaibai dažnai įlekia į žmonių namus per atviras orlaides ir duris, dūmtraukius, vamzdžius, kai kada - net pro uždarytą langą, ir net gali atsirasti tarytum iš niekur! Yra nemažai liudijimų, kaip kamuolinis žaibas išlydė lango stiklą, palikdamas idealiai lygią apvalią angą. Yra mačiusiųjų, kaip ugniniai kamuoliai pasirodydavo iš elektros lizdo! Lauke kamuolinis žaibas pasirodo iš medžio ar stulpo, nusileidžia iš debesies arba pasirodo iš paprasto žaibo.

Paprastai kamuolinis žaibas būna nedidelis - kelių centimetrų skersmens arba futbolo kamuolio dydžio, bet pasitaiko ir penkių metrų milžinų. Kamuolinis žaibas gyvuoja neilgai, nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, juda horizontaliai, kelių metrų per sekundę greičiu, kai kada sukdamasis, kartais nejudėdamas kybo ore. Jis gali tiesiog akimirksniu dingti, nepalikdamas jokių pėdsakų, o gali ir sprogti. Pastarasis variantas yra itin pavojingas, žmogų gali mirtinai apdeginti. Kamuoliniai žaibai būna įvairių spalvų - ir raudonos, ir akinamai baltos, ir mėlynos, ir net juodos. Liudininkai matė visų žalių atspalvių ir oranžinės spalvos kamuolinių žaibų.

Kamuolinis žaibas šviečia kaip 100 vatų lemputė, kai kada traška arba cypia ir paprastai sutrikdo radijo ryšį. Kartais skleidžia kvapą - amoniako arba sieros. Jei pasiseks, jis tyliai ištirps ore, bet dažniau jis sprogsta, sunaikindamas ir išlydydamas daiktus ir išgarindamas vandenį. Taip pat pastebėta, kad po sprogimo ore gana ilgai tvyro labai nemalonus sieros kvapas. Judėdami jie dažnai gaudžia, kaip gaudžia aukštos įtampos elektros linijos. Yra didelė mįslė, kas daro įtaką žaibo judėjimo trajektorijai. Tai tikrai ne vėjas, nes jis gali judėti ir prieš vėją. Tai ne atmosferos slėgio skirtumai ir ne žmonės ar kiti gyvi organizmai, nes žaibas kai kada taikiai aplenkia juos lanku, o kai kada „įsirėžia“ į juos, ir dėl to ištinka mirtis.

Kamuolinis žaibas - mūsų labai menkų žinių apie, regis, tokį įprastą ir jau ištyrinėtą reiškinį kaip elektra, liudijimas. Nė viena iš iškeltų hipotezių kol kas nepaaiškina visų jo keistenybių.

***

Ką daryti susidūrus su kamuoliniu žaibu?

1. Svarbiausia taisyklė: pamačius kamuolinį žaibą, namuose ar lauke - nepanikuoti. Ir nedaryti staigių judesių. Niekur nebėkite! Žaibai yra labai jautrūs oro sūkuriams, kuriuos sukuriame bėgdami ir kitaip judėdami, ir kurie jį tempia su savimi. Atsiplėšti nuo kamuolinio žaibo galima tik automobiliu, bet tik jau ne savomis kojomis.

2. Pasistenkite ramiai pasitraukti žaibui iš kelio ir laikytis atokiau nuo jo, bet neatsisukite į jį nugara. Jei esate bute - prieikite prie lango ir atidarykite orlaidę. Didelė tikimybė, kad žaibas išskris laukan.

3. Savaime suprantama, nieko į jį nemėtykite. Jis gali ne šiaip išnykti, o sprogti kaip mina, ir tada sunkios pasekmės yra neišvengiamos (nudegimai, traumos, kai kada apalpimas ir širdies sustojimas).

4. Jeigu kamuolinis žaibas ką nors kliudė ir žmogus prarado sąmonę, jį būtina pernešti į gerai vėdinamą patalpą, šiltai apkloti, padaryti dirbtinį kvėpavimą ir būtinai iškviesti greitąją medicinos pagalbą.