Kaip „Respublikai“ pasakojo vienas iš lito laidotuvių organizatorių inžinierius, aviatorius Danas Babenskas, pirmąją metų dieną, surengiant simbolines lito laidotuves, norėta prideramai atsisveikinti su garbinga, nusipelniusia ir niekada nedevalvavusia nacionaline valiuta.
Sausio 1-ąją, popiet, renginio dalyviai rinkosi prie Nemenčinės plento, Rudausių gatvėje. Čia atidengtas butaforinis velionio Lito karstas. Žmonės buvo apsirengę juodai, ant skruostų nusipiešę ašaras, nešini savo pačių darytais vainikais, dirbtinėmis ir gyvomis gėlėmis. Gedulinga procesija, lydima orkestro, paskui katafalką patraukė į simbolinę amžiną Lito poilsio vietą - ant Neries upės kranto.
Tuomet buvo sakomos gedulingos kalbos, dalijamasi prisiminimais apie Lito atsiradimo pradžią ir jo nuopelnus. Galiausiai simbolinis karstas su netikrais litais, sukūrus laužą pagal pagoniškus papročius, sudegintas, o jo pelenai išbarstyti virš Neries upės.
Kaip ir įprasta, po laidotuvių vyko gedulingi pietus - ceremonijos dalyviai vaišinosi pačių atsineštu maistu ir karštais gėrimais.
„Sausio 1-oji man iš tiesų gedulo diena. Aš tos dienos, kai bus įvestas euras, nelaukiau, o lito man labai gaila, - savaitraščiui prisipažino D.Babenskas. - Prisimenu, okupacijos metais labai laukiau lito, kad jis vėl būtų atkurtas. Kai mokiausi mokykloje, rinkau visas lito monetas, pašto ženklus su litu. Litas man Lietuvos istorija. Kai Nepriklausomybę atkūrėme ir grįžo litas, labai džiaugiausi. Na, o dabar bus euras - su visokiais nameliais. Aišku, žmonės pripras - juk ir šuo kariamas pripranta.“
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą