Taigi, išlydėjome dar vienus savo ir gamtos metus. Mūsų metai tik prasideda, gamtos metų ratas jau sukasi ir net spėjo prisidurti keletą naujai gimusios šviesos minučių. Mes jų - savo ir gamtos metų - lyg ir neskiriame, nes neturime laiko viskam matuoti, skaičiuoti. O kartais reikėtų tai daryti ar bent prisiminti.
Dabar būtų sunku pasakyti viską apie prabėgusius metus, nes jie dar taip arti. O arčiausiai yra Kalėdų ir Naujųjų metų šventės, jų įspūdžiais ir tebegyvename. Kalėdų metas trunka iki Trijų karalių dienos, tad viską skaičiuoti bus geriausia jau po jų.
Kitados kaime sakydavo, kad iki Trijų karalių diena tampa ilgesnė visu pusvalandžiu. Matyt, taip sakydami labai to norėjo ir tuo tikėjo, nes šviesa tamsų žiemos metą yra didžiausia vertybė. Iš tikro, jos būna kur kas mažiau. Tačiau nuo dabar kiekviena diena neš jau ne po vieną, o po dvi, dar vėliau - po tris minutes.
Tačiau dabar mums svarbu ne tik šviesa. Pagaliau sulaukėme žiemos, to meto, kai dangus barsto sniegelį, o šaltukas kausto žemę ir vandenis. To neregėjome nuo pernykštės žiemos, todėl iš karto sutrinkame: oho, 10 laipsnių šalčio! Kaip atlaikysime tokią žvarbą? Tačiau visos mūsų regėtos žiemos buvo kur kas labiau „tikros“, jos atseikėdavo ne tiek sniego ir šalčio. Sulaukę kad ir tokio šaltuko, mes turėtume skubėti juo džiaugtis, ypač saulėtomis šventinėmis dienomis. Tiesa, jokiu būdu negalima lipti ant šviežio ledo - to nedarykite patys ir kitus perspėkite. O labiausiai - žvejus, kurie ledo laukia net vasaros vidury. Paklausite - o ko skubėti, juk žiema dar tik prasideda?
Norėtume klysti, tačiau tikėtina, kad po keleto dienų šių žiemos apraiškų neliks, mes vėl sugrįšime į rudenišką žiemą. Žinia, neregėsime žiedų, nes jie, ko gero, bus jau nušalę, iš mažesnių ežerėlių šalčio ir ledo bus išginti vandens paukščiai. Liks vėl besniegės girios ir laukai, liks naujo žiemos „priešokio“ laukimas. Jų dar turėtų būti - sausio gale tikimės net „tikresnės“ žiemos.
Ko tikėtis iš šio mažo žiemos žiupsnio? Visų pirma - būsimo vandens. Dar - sušalusio paviršinio dirvos sluoksnelio. Vandens paukščių blaškymosi, nes jie jau gerokai užsibuvo savo gimtuosiuose ežeruose. Dabar nenustebkime matydami ore nušmėžavusį gausesnį didžiųjų ančių, klykuolių pulkelį, sparnais nušniokštavusias gulbes. Jų šeimos nepakrikusios, tik praėjusios vasaros jaunikliai vieni dar pilki, kiti - beturintys tik retas nebaltas plunksneles. Laukiai, kurie taip pat dar laikėsi kartu su antimis, skrenda naktį - ir dabar vieną rytą juos pamatysime prie Kauno elektrinės Nemune, didesniame ežere ar tvenkinyje.
Dar visai nebaisi žiema, tačiau lesykloje paukščiai darbuojasi - nepamirškime kas rytą jų palesinti. Visiems jums, o ypač tiems, kurie ilgai būna namuose, siūlome įsitaisyti labai gerą televizorių - netoli lango pakabinti lesyklą, į ją paberti saulėgrąžų ar kito paukščiams tinkamo lesalo, ir vaizdų pakaks visai dienai. Tie, kurie tokią lesyklą-televizorių jau turi įsirengę, man pritars: ji nuostabi! O svarbiausia - ji nekainuoja, nenaudoja elektros, neteršia oro. Pabandykite patys.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Rašyti komentarą